Reklama: akcija

Jurbarko krašto šventės atidarymas - prie bunkerio

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Su prasmingais linkėjimais, Bjelle atliekamomis dainomis, šventinėmis salvėmis bei šventos pareigos pavyzdžiu, kuriam lenkėsi ir dėkojo visi susirinkusieji, kurių, organizatorių džiaugsmui, kasmet vis daugiau. Toks buvo trečiadienio atminimo vakaras Šapališkės miške, prie generolo Jono Žemaičio vadavietės, kuriuo prasidėjo visi Jurbarko krašto šventės renginiai.

 

Nepaprastas gražios pareigos pavyzdys, kuris sugraudino ne tik vakaro organizatorius, bet ir susirinkusiuosius. Susirinkusieji tą vakarą plojo, rankas spaudė ir dėkojo vietiniam Antanui Puišiui, kuris kasmet rūpinasi ir prižiūri bunkerį. Renginio organizatorė vadžgiriškė Lina Lukošienė pasakojo, kad prieš renginį bunkerį rado po lietaus apsemtą iki pat gultų. Surado, kas padėtų tą vandenį išpumpuoti, bet jų pagalbos neprireikė. Bunkeris buvo sausas. Jokio vandens, Tik paprastas kaimiškas kibirėlis su parišta virvute. Vandenį jau buvo išsėmęs 88 metų Antanas. Vėliau paaiškėjo, kad kibiriukas – Antano, 88 metų vyro, kuris, neprašomas, iš bunkerio išpylė 50 kibirų vandens. „Toks žmogus nusipelno ne tik Jurbarko krašto, bet ir Lietuvos garbės piliečio vardo“, - susigraudinusi kalbėjo L. Lukošienė, kurios žodžius nutraukė plojimai.

 

Pats Antanas šių žodžių negirdėjo, nes į atminimo vakarą pavėlavo. Iš namų Paalsio II kaime dviračiu atmynė beveik 11 kilometrų – prie bunkerio buvo jau baigiantis Bjelle koncertui. Apmaudavo, nes buvo tikras, kad tradicinis renginys prasidės viena valanda vėliau. Sakė, kad važiuodamas girdėjo šventines salves. Jas tą vakarą prie bunkerio iššovė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 210-osios kuopos kariai. Užsiminus apie išsemtą vandenį, Antaniukas, taip jį švelniai vadina vietiniai, patikino, kad partizanų laikais bunkeryje po lietaus susikaupdavo kur kas daugiau vandens nei dabar. Antanas atkreipė savo pašnekovų dėmesį į vieną eglę prie bunkerio, kuri mena visus skaudžius čia vykusius įvykius. Klausimo, kodėl jam svarbu prižiūrėti bunkerį, jis nesupranta. Jo atsakyme – jokių skambių frazių, žodžių apie pareigą, priesaiką ir pan. Jis tiesiog pažinojo vieną iš šiame bunkeryje besislapsčiusių partizanų. Palubeckį. Priminsime, kad Puišių šeima pagelbėjusi tokiems partizanams kaip ištikimiausias Jono Žemaičio-Vytauto bendražygis Juozas Palubeckas-Simas.

 

A. Puišys dviračiu, kurį eglynėlį paliko, prie bunkerio atmynė ne tuščiomis. Atsivežė dvi kapinių žvakes, kurių vieną norėjo pastatyti pačiame bunkeryje, o kitą – prie paminklo.

 

Visą straipsnį rasite naujame 'Mūsų laikas" numeryje.

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai