Reklama: akcija

Jaunimo reikalų koordinatoriaus sėkmės stotelė – Jurbarkas

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Vos porą mėnesių Jurbarko r. savivaldybėje jaunimo reikalų koordinatoriumi dirbantis skirsnemunietis Lukas Bakšys tarp vietos jaunimo jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Išsilavinęs teisininkas, savanoris karys, banko tarnautojas, gyvenimą ir perspektyvas didmiestyje išmainė į provincijos ramybę, iš kurios daugelis jaunimo tik ir svajoja ištrūkti. Lukui atrodo kitaip – Jurbarke jis randa tai, ko pasigedo Vilniuje ir Kaune, ir ko ilgėtųsi svetimame krašte.

 

Nuo muzikos iki teisės

„Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų... Kyla man noras pokštaut“, – grupės „Antis“ atliekamos dainos eilutės stebėtinai gerai atspindi 27-erių metų Luko, Jurbarke gerai žinomo muzikanto Vinco Bakšio sūnaus, gyvenimo peripetijas. Nors vaikinas ir nepasirinko su muzika susietos profesijos, Antano Sodeikos meno mokyklą baigė ir groti saksofonu išmoko. „Tėtis nevertė, pats rinkausi, lankyti ar ne, kuo groti. Vis galvoju, kad reikėtų atnaujinti buvusius įgūdžius, nes seniai neturėjau rankose saksofono. Kolegos čia vis pajuokauja, kada jiems pagrosiu“, – šypsosi Lukas, mįslingai nutylėdamas, apie planus kurti šeimos ansamblį.

 

Jurbarko Antano Giedraičio- Giedriaus gimnazijoje jam labiau sekėsi humanitariniai mokslai, buvo veiklus, bet neišsišokantis jaunuolis, vienais metais išrinktas kultūringiausiu gimnazistu. „Taip jau tėvai mane išauklėjo, buvau santūrus ir šunybių nekrėsdavau“, – prisimena Lukas.

 

Paskutiniais gimnazijos baigimo metais, kada reikėjo apsispręsti, kokią profesiją pasirinkti, didelio, kaip pats sako, pasirinkimo neturėjo. Kas sekėsi, tokią sritį ir rinkosi. Dar draugai, pažįstami paskatino, patarė studijuoti teisę, nes tokios studijos tada atrodė perspektyvios, galinčios užtikrinti plačias darbo galimybes. Muzika taip pat viliojo, tačiau scenos baimė tada sulaikė nuo tolesnių planų su ja sieti tolesnį gyvenimą. „Gal kiti su tuo lengviau susitvarkydavo, man buvo sunku, ypač koncertuoti vienam“, – prisimena Lukas priežastis, atvedusias jį į Mykolo Romerio universitetą, kur ir įgijo Teisės bakalauro specialybę.

Dar besimokydamas universitete vaikinas suprato, kad sėdi ne savose rogės. „Baigiau, nes pradėjau – nemėgstu nebaigtų darbų, tačiau toliau sieti gyvenimo su ta profesija, kai tokia konkurencija, kokia yra šiandien, nematau prasmės. Turiu dabar daug pažįstamų, baigusių ir magistro laipsniu, kurie tikrai imlūs tam dalykui ir dar mokydamiesi bakalauru jau rašė ieškinius, bet ir tie dabar labai sunkiai randa darbą. Didžiulė konkurencija, nes teisininkų priruošta labai daug“, – atvirauja Lukas.

 

Maršrutas: Vilnius – Kaunas – Jurbarkas

Studijų metais vaikinas atliko praktiką Vilniaus miesto savivaldybėje, o baigęs studijas – privalomąją karo tarnybą Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Kaip pats sako, norėjo išbandyti save ekstremaliose situacijose, užsigrūdinti, įvertinti savo gebėjimus. Vienerius metus jis dirbo AB SEB banke klientų aptarnavimo specialistu, o vėliau aktyvių pardavimų vadybininku UAB „VETOIL“.

Iš Vilniaus persikėlęs į Kauną ir ištaikęs laisvą savaitgalį lėkdavo iš Kauno į Jurbarką, į tėvų namus Skirsnemunėje. Čia ir kiemas, ir sava aplinka, ir hobis. Apie jį Luką prašnekinti itin sudėtinga. Suka aplink, suka, o tiesiai ir nepasako, kas tas magnetas, traukdavęs jį namo. Galų gale prisipažįsta, kad daugiausiai emocijų atrasdavo meistraudamas. Ir ne bet kur, o garaže. „Mėgstu krapštytis prie automobilių. Turėjau visą laiką tokią svajonę įsigyti kokį seną automobilį, jį atrestauruoti, kad būtų vėl gražus, kaip naujas. Tai daug laiko ir darbo reikalavęs mano projektas, kurį per keletą metų įgyvendinau, ir dabar važinėju“, – džiaugiasi Lukas.

 

Veiklaus jaunimo nemažėja

Kauną į Jurbarką vaikinas sako iškeitęs per daug nesvarstydamas. Sudalyvavo Jurbarko rajono savivaldybės suorganizuotame konkurse Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto (jaunimo reikalų koordinatoriaus) pareigoms užimti ir iš trijų pretendentų šios pareigos atiteko jam. „Šimtas kilometrų nuo Vilniaus, po to dar šimtas nuo Kauno – ir aš vėl Jurbarke“, – juokiasi Lukas, pripažindamas, kad tai vienas geriausių jo sprendimų.

„Vadybininko patirtis praverčia, – sako Lukas, tvirtindamas, kad jaunimo reikalų organizatorius tam tikra prasme atlieka vadybinį darbą. – Reikia su visais kontaktuoti, reikia mokėti prieiti, jaunimą suburti į vieną krūvą, viską surinkti, sudėlioti. Daug organizacinio darbo“.

 

Jurbarke jis jaučiasi kur kas geriau nei gyvendamas didmiesčio triukšme ir daugiabučio dėžutėje. Čia ir gamta kitokia, ir miestas savas, žmonės artimi. Ir nuo jaunimo reikalų dar nesijaučia atitrūkęs, prisimena, ir kaip su draugais laisvalaikį leisdavo, ir kur nueidavo, ir ką veikdavo. „Su jaunimu lengvai bendrą kalbą randam. Pats, rodos, ką tik jų amžiaus buvau“, – sako Lukas. Sunkiausia jam palaikyti nuoširdžius draugiškus santykius ir tuo pačiu išlaikyti tam tikrą ribą, kurią peržengus, būtų prarandama ir kontrolė, ir pagarba.

 

„Jaunimas dabar kiek kitoks, matomas naujoviškas auklėjimas, jų laisvesnis bendravimas, lengviau juos išjudinti. Jie nieko nebijo, žino ko nori. Su jais reikia tartis, derėtis, o ne primesti savo nuomonę. Mes dar tokie nebuvom, uždaresni, bent man taip atrodo“, – sako Lukas, pastebėdamas tai, kad nors moksleivių mūsų mieste mažėja, veiklių, aktyvių ir matomų jaunuolių skaičius išlieka panašus. Išeina dvyliktokai, o į jų vietą stoja žemesnių klasių mokiniai, tad iniciatyvos, žingeidumo, noro visur dalyvauti užtenka.

 

Pasak L. Bakšio, dabartinis jaunimas domisi daugeliu dalykų: ir sportu, ir savanoryste, ir darbu. Neseniai daryta apklausa, kurioje mokinių buvo klausiama, kas jiems svarbu, kokios veiklos domina, nustebino, kad daugelis kaip dominantį užsiėmimą nurodė paskaitas aktualiais klausimais. „Jaunuolius domina, kas jų laukia po mokyklos baigimo, profesinis orientavimas, sėkmės istorijos – realaus gyvenimo apčiuopimas, nes mokykloje to jiems turbūt ir trūksta. Skambučiai, tvarkaraščiai, užduotys. Tu atsikeli ir visa diena tau jau sudėliota, o po mokyklos baigimo viskas apsiverčia, turbūt dėl to ir norisi tos gyvenimiškos išminties“, – svarsto Lukas.

 

Gera pradžia – pusė darbo

Nors jaunimo koordinatoriaus pareigose vos du mėnesiai, su jaunimo grupele jau sėkmingai prisijungė prie 10-ies Lietuvos miestų, kuriuose įgyvendinama „Socialinio suflerio“ programa. „Socialinio suflerio“ projektą vykdo Jaunimo asmeninio tobulėjimo centras. Tikslas – sudaryti galimybę bendruomenėms labiau bendrauti, vykdyti bendras veiklas ir lengviau spręsti įvairias socialines problemas. Jaunimo grupelė turi išgryninti kokią nors Jurbarko mieste esančią problemą, sugalvoti jai sprendimą ir jį pristatyti.

Pirmasis susitikimas su organizatoriais buvo skirtas susipažinti ir suformuoti komandą. Praėjusią savaitę įvykęs antrasis etapas patikrino komandų vieningumą ir išmonę – dalyviams teko įveikti lynų kelią ir kitas užduotis.

 

Lukui jau teko lydėti vienuolika Jurbarko jaunimo organizacijų sąjungos narių į tris dienas Kelmės r. vykusią Jaunimo vasaros akademiją „Kartu – mes galime daug!“. Dvyliktus metus organizuojamame renginyje dalyvavo devyniolikos savivaldybių jaunimo ir jaunimo organizacijų komandų. Šiuo renginiu buvo paminėtas Erasmus plius programos 30-metis ir artėjantis Valstybės šimtmetis. „Nesklandumų nebuvo, pirmas blynas neprisvilo“, – džiaugiasi Jurbarko jaunimu Lukas.

 

Dabar jaunimo reikalų koordinatorius ruošiasi vykti su jaunimo grupe į tarptautinę stovyklą Lakdalyje (Belgija), kur kaip ir kasmet vyks tarptautinė vaikų ir jaunimo stovykla. Paklaustas, ar nekils beviešint užsienyje minčių emigruoti, jaunas specialistas purto galvą. „Esu valstybės tarnautojas, vadinasi tarnauju valstybei, savo kraštui. O šiuo metu – Jurbarko jaunimui“, – patriotiška gaidele pokalbį baigia Lukas.

 

 

Straipsnis  1 komentarų
Mūsų partneriai