Trys klausimai Europos Parlamento narei Laimai Andrikienei

Straipsnis  3 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Briuselyje esate pristatyta prestižiniam apdovanojimui – taip vadinamam „Briuselio oskarui“, Metų europarlamentaro apdovanojimui.

Nuo pat Lietuvos įsijungimo į Europos Sąjungą nė vienas Lietuvos atstovas Europos Parlamente nėra gavęs šio apdovanojimo. Kaip jaučiatės, sulaukusi tokio pripažinimo?

Džiaugiuosi – o kaip kitaip?! Kasmet Briuselyje leidžiamo „Parlamento žurnalo“ (Parliament Magazine) iniciatyva vyksta Metų europarlamentarų rinkimai, jie vyksta ir šiemet. Metų europarlamentaro apdovanojimu įvertinami visų Europos Parlamento narių pasiekimai visose srityse – nuo aplinkosaugos iki prekybos susitarimų, nuo skaitmeninių technologijų iki žemės ūkio ir t.t. Buvau nominuota Metų europarlamentaro 2018 apdovanojimui tarptautinės prekybos srityje. Sėkmingai įveikusi pirmąjį atrankos etapą, tarptautinės prekybos srityje esu geriausiųjų trejetuke, kiti pretendentai iš tolesnės kovos jau iškrito. Finaliniame etape dėl apdovanojimo varžausi su Vokietijos atstovu, EP Tarptautinės prekybos komiteto pirmininku Berndu Lange ir Prancūzijos atstovu, to paties Europos Parlamento komiteto nariu Francku Proustu.

Teisėjų komisija, kurioje – ne tik „Parliament Magazine“, akylai stebinčio ir analizuojančio Europos Parlamento narių darbą, atstovai, bet ir EUROCITIES, „Spinelli Group“, „Human Rights Without Frontiers International“, „Rasmussen Global“, „Friends of Europe“, verslo asociacijų atstovai, kurie savo verdiktą priims artimiausiu metu.

Metų europarlamentaro apdovanojimai, dažnai pristatomi kaip „Briuselio oskarai“, iškilmingos ceremonijos metu įteikiami istoriniame Concert Noble pastate, o į iškilmes susirenka visas Europos Sąjungos institucijų – Europos Parlamento, Europos Komisijos, ES Tarybos – elitas, kitų Briuselyje veikiančių institucijų, diplomatinio korpuso atstovai. Taigi, šis apdovanojimas – tai darbo, jo svarbos pripažinimas tarptautiniu mastu.

Medikų sąjūdis, ko gero, yra pirmoji jau šiame šimtmetyje „iš apačios“ Lietuvoje susikūrusi rimta organizacija. Ar šis sąjūdis negali tapti pradžia naujų – visai kitokių nei dabar esančios – profsąjungų kūrimuisi? Kaip įvertintumėte valdžios reakciją į šios organizacijos atsiradimą? Ar remiate neseniai vykusius medikų protestus ir kodėl?

L. Andrikienė: Man medikų sąjūdis – kaip išsiveržęs gaivaus vandens šaltinis. Pats šio sąjūdžio gimimo faktas turėtų būti ženklas valdžiai, kad bent jau dalis visuomenės nesutinka leisti valdantiesiems daryti, ką nori, ir nedaryti to, ką reikia.

Iki šiol visos Lietuvos valdžios gyveno nejausdamos visuomenės kontrolės. Atrodė, kad svarbiausia laimėti rinkimus, o jau po to kelerius metus – iki kitų rinkimų – išrinktieji galį elgtis kaip Dievo pateptieji, įsivaizduojantys, kad būdami valdžioje jie geriausiai žino, ko reikia visuomenei. Toks požiūris gal psichologiškai patogus, bet sunkiai pateisinamas ir galiausiai kontraproduktyvus.

Apskritai kalbant, valdžia yra jėga, o jėgai galima priešpastatyti tik jėgą. Dabar Lietuvoje veikiančios profsąjungos nėra pajėgios būti ta jėga, kuri lemtų valdžios sprendimus. „Iš apačios“ susikūręs Medikų sąjūdis tokia jėga gali tapti. Jis taip pat gali tapti pavyzdžiu kitiems.

Atrodo, kad tai supranta ir valdžios atstovai, nes tik tuo galima paaiškinti Ministro Pirmininko S. Skvernelio pareiškimą, kad gydytojų streikų jo vadovaujama Vyriausybė netoleruos. „Žinių radijui“ premjeras sakė: „Jeigu kažkas bando grasinti įvairiais streikais – tai kelias neperspektyvus. Tokia šantažo forma Vyriausybės tikrai nepaspausi.“

Tai girdint lieka tik paklausti: ar tikrai pats perspektyviausias kelias yra tas, kurį pasirinko dabartinė Vyriausybė bei sveikatos apsaugos ministras A. Veryga – užsiimti populizmu ir imituoti reformas?

Be abejonės, pritariu medikų protesto akcijoms. Jos greta viso kito rodo ir pilietinės visuomenės brandą. Bendrai paėmus, Lietuvos piliečiai labai retai išeina į gatves ir retai sugeba mobilizuotis. Noriu tikėti, jog medikų protestai bus pirmosios kregždės, rodančios, kad visuomenė nebenori, jog viskas būtų sprendžiama jai nedalyvaujant arba dalyvaujant tik prie balsavimo urnų.

Pilietinės visuomenės branda turėtų būti suinteresuota ir pati valdžia, nors abejingą, nusivylusią, anemišką visuomenę neabejotinai yra lengviau valdyti. Juk matome: negalėdami padaryti įtakos valdžiai, jos sprendimams mūsų piliečiai pasirenka emigraciją. Ten, svečioje šalyje, irgi įtakos neturės, bet ten padėtis jau kitokia, be to, ir požiūris į viską, kas vyksta aplinkui, kitas: tai ne mano Tėvynė, ne savi.

Ar galite paaiškinti, kodėl Lietuvoje toks mažas minimalus atlyginimas? Pagal minimalų atlyginimą Lietuva dabar, kaip skelbia statistika, užima priešpaskutinę vietą visoje didelėje Europos Sąjungoje? Kaip vertinate Vyriausybės veiksmus šioje situacijoje?

L. Andrikienė: Lietuva nėra naujokė Europos Sąjungoje, jau kelis dešimtmečius į mūsų valstybę plaukia ES parama, skelbiama apie naujas užsienio kapitalo investicijas, tačiau statistika rodo, jog apie trečdalis gyventojų gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos.

Pagal minimalią algą atrodome net blogiau nei tos ES valstybės narės, kurios kartu su mumis įstojo į ES. Esame priešpaskutinėje vietoje. Mus aplenkė net Rumunija, vėliau nei Lietuva įstojusi į ES. Apačioje liko tik Bulgarija. Kai Lietuvoje minimalus atlyginimas nuo šių metų sausio 1 d. sudaro 400 eurų, Estijoje jis yra 500 eurų, Latvijoje – 430 eurų. Su ES senbuvėmis net neverta lygintis: Vokietijoje minimalus atlyginimas – 1498, Belgijoje – 1562, Airijoje – 1563 eurai.

Toks žemas minimalus atlyginimas, be jokios abejonės, yra viena svarbiausių emigracijos priežasčių bei rimtas kliuvinys viduriniam sluoksniui formuotis, o toks sluoksnis yra rimčiausias demokratijos pagrindas. Vietoje vidurinio visuomenės sluoksnio stiprėjimo turime augančią socialinę atskirtį bei nelygybę.

Valdžia daug kalba apie atlyginimų didinimą,  skurdo bei emigracijos mažinimą, bet kol kas kalbos lieka kalbomis. Daugiausia dėmesio skiriama kovai su alkoholizmu, įvairioms dirbtinėms, neva tautinėms iniciatyvoms  bei naujų draudimų ir baudų įvedimui. Kai kalbama apie gyvenimo lygį Lietuvoje, minimalaus atlyginimo didinimą ar mokesčių mažinimą, valdžios turi vieną ir tą patį paruoštą atsakymą: daroma viskas ir dabartinėmis sąlygomis daugiau nuveikti neįmanoma. Tačiau kodėl viskas yra taip blogai, jei viskas yra taip gerai?!

Akivaizdu, kad trūksta politinės valios sprendimams priimti. Pernai buvo kilusi diskusija, kad minimalaus atlyginimo nustatymas turi būti depolitizuotas ir kad minimalus atlyginimas turi būti apskaičiuojamas pagal tam tikrą formulę, nepriklausančią nuo valdžioje esančiųjų norų bei politinių nuostatų. Diskusijos rezultatas – antras iš galo mažiausias minimalus atlyginimas visoje 510 milijonų gyventojų turinčioje Europos Sąjungoje. Ar tuomet reikėtų stebėtis, kodėl taip nenumaldomai didėja emigracija bei likusiųjų Lietuvoje abejingumas Tėvynei?

Straipsnis  3 komentarų
Mūsų partneriai