Partizanų ryšininkui matyti tuštėjančią Lietuvą baisiau už pokariu patirtą siaubą (pilnas straipsnis)

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Laimės kūdikis. Gyva istorija. Taip pats apie save kalba 89 metų Izidorius Babilius, ūkininkas, vyriausias Paviščiovio kaimo, Eržvilko seniūnijoje, gyventojas. Laimės kūdikis, nes tarp karo ir   pokario girnų pakliuvęs jaunas būdamas ne tik gyvas liko, bet dar ir gražaus amžiaus sulaukė. Vyras jau neprimato viena akimi, neprigirdi viena ausimi (reikia klausos aparato), bet galva iki šiol šviesi, o atmintis aštri. Tereikia užkalbinti, gyvos istorijos žodžiai liejasi kaip Šaltuonos upė, ant kurios jis kadaise hidroelektrinę statė. Izidorius pirmiausia papasakoja apie savo sodybą, kuri, paaiškėja, daugiau nei dvigubai vyresnė už savo šeimininką. Čia gyveno Izidoriaus senelis Tadeušas. Čia gimė, gyveno ir mirė jo tėtis Antanas. Čia užaugo pats Izidorius, jo brolis ir šešios seserys. Čia Babiliams gimė visi penki jų vaikai.

Šiuose namuose jis ir savo mirties sulaukti nori. „Aš ir savo vaikams sakau, kad mane iš mano namų tik negyvą išneš“, – paprastai sako jis. „Kiek visko čia buvo, nutiko“, – pasakoja vyras, pridurdamas, kad jei viską pasakotų, tai iki vasaros užtruktų. Ir besiklausant tų prisiminimų ta sodyba pasivaidena visos Lietuvos simboliu – kiek daug jai per gana trumpą laiko teko išgyventi, kad taptų tokia, kokią dabar turime ir kurios valstybingumo šimtmetį švenčiame. Nesvarbu, kad dabartinė Izidoriaus sodyba mažesnė – nė pusės nesiekianti senosios. Ir visai nesvarbu, kad teko kelis kartus naujus pamatus kloti. Užtat kokius laikus ji išgyveno. Kad ir tokius, kai sodyboje šeimininkavo ūkininkai, kai čia glaudėsi vokiečių kariai. Kuomet aidėjo stribų batų žingsniai, liejosi rusiški keiksmažodžiai ieškant pasislėpusių partizanų. Mena ir kolūkio tvėrimosi laikus, kai sodybą grasino iškelti melioracija ir kultūrinės ganyklos.  

Ir pats Izidorius tarsi simbolis stipraus, nepalaužiamo, kantraus lietuvio ūkininko, kurio iš protėvių žemės neišjudino ir žiaurios pokario audros. Ir kuris išsaugojo gerą humoro jausmą. „Kaip tas zuikis sakė, ar iš balos tas mano stiprumas“, – šypsosi jis, kartu su žmona užauginęs penkis vaikus, sulaukęs 11 anūkų ir tiek pat proanūkių.

Vokiečių štabas

„Buvo liūdni laikai“, – sako Izidorius, patikslindamas, kad kalba apie tuos laikus, kai Lietuvą užėmė rusai. Nepriklausomos Lietuvos laikais Babiliai gerai gyveno. Buvo stambūs ūkininkai. Tėtis Antanas turėjo 28 hektarus žemės. Lietuvą užėmus rusams, Babilių šeimos tik per plauką neišbuožino. Neištrėmė. Vienas pažįstamas viršaitis Izidoriaus tėtį perspėjo, kad jų pavardė įrašyta į tremtinų asmenų sąrašą. Patarė namuose nebūti, slapstytis. Izidoriaus tėtis paklausė patarimo. Slapstėsi. Nežinia, kaip būtų atsitikę, bet, Izidoriaus manymu, planus ištremti sujaukė užėję vokiečių kareiviai. Jam atmintin įstrigo vaizdas, kada keliu Eržvilkas-Raseiniai tiek riedėjo vokiečių karinės technikos, mašina prie mašinos, kad kone tris dienas per kelią negalėjo pereiti. Vokiečiai pirmyn važiavo su daina, o atgal – apsiverkę. Tuo metu Izidoriui buvo apie 16 metų. Prisimena, kad didžiajame sodybos kambaryje, kuriame jis priima svečius, buvo įsikūręs Raseinių fronto vokiečių štabas. Sėdėjo 5 ar 6 vokiečiai. Babilių svirnas buvo paverstas ginklų remonto dirbtuvėmis. Įvairiuose pastatuose stovėjo arkliai su gurguolėmis. Už kelio, Janušo sodyboje, vokiečiai buvo virtuvę įsirengę – maistą virdavo ir naktį arkliais veždavo link Kalnujų, kur frontas ėjo.

Vokiečiai Izidorių vertė jiems apkasus kasti. Šalia fronto. Taip vieną dieną bekasant apkasus, pamatė krentantį pamuštą vokiečių lėktuvą. Izidorius iki šiol atmena vokiečio kareivio ištartus žodžius, kuriuos jis pats vokiečių kalba mums ir pakartoja. Tas kareivis jam patarė keliauti namo. „Lėktuvui galas. Vokietijai galas.  Keliauk, vaike, namo“, – sakė gimtąja kalba jam tas vokietis. Izidorius tąkart norėjo pas vyresnį brolį Juozą eiti. Jis Varlaukyje mokytojavo. Bet persigalvojo. Namo parėjo. Ir galvoja, kad gerai padarė. Sako, gal brolis būtų į Ameriką išvadinęs ir ten būtų žuvęs. Prisimena, kad ėmė tada sviediniai kristi. Prasidėjo tikras pragaras.

Pastatė simbolinį kapą

Apie savo vyresnįjį brolį Juozą Izidoriui pirmiausia ir norisi pasakoti. Sukaupęs knygų, straipsnių, kuriuose apie jo brolį rašoma. Juozas buvo vienas aktyviausių partizaninio judėjimo organizatorių Eržvilko, Šimkaičių, Batakių, Gaurės valsčiuose. Buvo mokytojas, karininkas. Apie jį rašoma, kad 1942 metais, dirbdamas mokytoju Varlaukyje, Eržvilko valsčiuje, įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Artėjant frontui, šeimą palydėjo į Vakarus, o pats, laikydamasis LLA kario priesaikos, liko Lietuvoje ir tęsė kovą prieš okupantus. Veikė svetima pavarde, apsimesdamas Devynakių malūno darbininku (Batakių v.). 1945 sausio 14 dieną suimtas ir žiauriai tardytas Tauragės Šubartinės rūsiuose. Vežant į Vilnių bandė pabėgti, bet sunkiai sužeistas pakeliui mirė. Kur palaidotas, nežinoma. „Čia yra simbolinis mano brolio kapas. Mano paties rankomis statytas paminklas broliui“, – Izidorius parodo lauke prie sodybos jo paties pastatytą koplystulpį. Užsiminęs apie tai, kad iki šiol nežino, kur yra brolio kapas, susigraudina. Vienintelį kartą.

Izidorius prisimena, kaip brolis 1945 metais atėjo pas juos Kūčias valgyti. Nepažino įėjusio. Toks jis buvo pasikeitęs. Barzdą užsiauginęs. „Bet kai sušneko, iš karto pažinau. Balso nepakeisi“, – kalbėjo Izidorius. Spėja, kad kažkas iš pažįstamų Juozą atpažino ir įskundė.

Taip jį ir suėmė. Izidorius pasakoja, kad jo broliui išlaisvinti buvo suorganizuotas pabėgimas. Į Vilnių tąsyk vežė tris kalinius, iš kurių prisimena vieną Laugalį. Vairuotojas buvo patriotas. Suorganizavo taip, kad neva pamiškėje, kur dabar Kauno marios yra, sugedo mašina. Rusai nusivarė kalinius į artimiausią sodybą. Viename gale viršininkai vakarieniavo, o kalinius antrame gale laikė. Izidoriaus brolis, karininkas, sargybinį pašalino, pagriebė jo ginklą ir su kitais kaliniais į mišką bėgo. Kadangi turėjo ginklą, Juozas kitus bėglius automatu dengė, pateko į kryžminę ugnį ir buvo nušautas. „Buvau nuvažiavęs pasižiūrėti, kai dar tos marios nebuvo užtvindytos“, – pasakojo Izidorius. Spėja, kad Vilniuje palaidotas. Tuskulėnų rūsyje su kitais partizanais laikytas, o atėjus pavasariui kažkur užkastas.

Žino, kad Juozo žmona Amerikoje gyveno, kad seniai mirusi. Brolis turėjo sūnų Algimantą, kurį žmona į Ameriką ir išsivežė. Tuo metu berniukui turėjo būti treji. Izidorius nežino, kaip su juo yra. Rašė jam laiškus, bet jokio atsakymo nesulaukė. Juozo žmona buvo ištekėjusi už lenko, su kuriuo susilaukė dar dviejų dukterų. „Tos dukterys mums dar atrašė laišką, o Algimantas ne“, – kalbėjo vyras.

Izidorius pasakoja, kad jau vokiečių laikais broliui už ryšininką buvo. Su pavedimais „trikampy partizanų sukdavosi. Tas trikampis – Jonas Babilius, gyveno prie Eržvilko. Kapitonas. Ne giminė. Izidorius šypsosi, kad norėjo būti gimine. Seserį norėjo vesti, bet per senas buvo. Sesuo netekėjo. Antrasis buvo viršaičio Gudo brolis, kurį Jasiumi vadindavo. ir dar toks Stoškus Žvirblauky buvo. „Tai aš tame trikampy ir sukdavau. Jei kokie reikalai, brolis ir siųsdavo. Visus pažinojau“, – prisimena Izidorius.

Apie laikus, kada visus mušė, tardė

Baisūs buvo laikai. „Eidavai gulti vakare ir sakydavai, kad guli į patalą kaip į grabą. Nežinai, ar rytą kelsi, ar jau nekelsi. Ar jau prieš Dievo teismą stosi. Tokia visų mūsų tada malda buvo“, – prisimena Izidorius. Užgriūna į sodybą stribai, ieškodami partizanų. Nieko nepešę išeina, ateina partizanai. Teko jam Kęstučio apygardos vadą Henriką Danilevičių-Vidmantą pažinti ir jam patikėtas užduotis atlikti. Prisimena, kaip kone visą žiemą jų sodyboje tvarte išsislapstė toks kaimynas partizanas Slušinskas. Kaip stribai jo ieškojo, bet niekaip nerado. Būdavo ir taip, kad viename trobos gale stribai, o kitame – partizanai. Ir jie nesusitiko. Reikėjo prisitaikyti. Buvo tokie laikai, kad net ir šunys prisitaikė. Izidorius užsiauginęs ištikimą šunį Tūzą, tai jis vienaip lodavo, kai jausdavo, kad artinasi stribai, ir kitaip – kai partizanai. Izidorius net pademonstruoja, kaip jo mylimas šuo lodavo. Apie stribus pranešdavo amsėdamas žemu „au au“, partizanus – plonu „kiau kiau“.

Neišvengė Izidorius ir skaudžios stribų, rusų rankos. Ramiai pasakoja, kad kiek aplinkui stribų buvo, visus pažinojo. Vyras vardija. Raseiniuose jį mušė, Viduklėje mušė, Kalnujuose mušė, Šimkaičiuose mušė. Jurbarke tai ir plaukus tardydami nurovė. „Tais laikais mažai tokių buvo, kad nebūtų tardomas. Visus tada tardė, visus daužė ir mušė“, – pasakojo Izidorius, pridurdamas, kad jei palei mišką gyveni, tai kaip ir automatiškai kaltas esi.

Izidorius sako, kad kai muša, skauda, bet sunkiausia būdavo iškęsti darkymą, keiksmažodžius, užgauliojimus, kuriais tardytojai lydėdavo savo tradicinius klausimus: „Kas slapstėsi, kas išbėgo, kur išbėgo“, į kuriuos Izidorius atsakydavo: „Nežinau, nemačiau, tuo metu miegojau“ ir pan. Įsimintina ir kelionė garlaiviu į Kauną, į kalėjimą. Sako, kad garlaivy tąsyk niekas nemušė, bet vos blusos neužpjovė. Net adresą kalėjimo atsimena. „Įdomu, kas ten yra dabar Mickevičiaus gatvėje Nr. 9 yra? Caro laikais statytas kalėjimas tada buvo“, – pasakojo Izidorius, menantis, kad ir tame kalėjime jo niekas nedaužė. Atsimena, kad kameroje po 20–30 kalinių būdavo. Trijų aukštų gultai ir tarpiukas praeiti. Stalas vidury. Ten laukė teismo, kuriame pačiam teko apsiginti – jį teisė už nusikaltimus, kurių nepadarė – bandė apkaltinti vagyste, žmogžudyste ir pan. „Nei vagis, nei žmogžudys. Jaunas nekaltas vaikinas buvau, bet tarp girnų papuoliau“, – paprastai sako jis.

Vėliau gyvenimą apkartindavo ir „geri“ kaimynai, kurie norėdavo savo žemės ribas kaimyno sąskaita prasiplėsti. „Yra tokių labai gerų draugų, kurie tik viską sau gviešiasi. O nežino, kad jam tik šešių lentų tereikės. Kas mano, tai mano, o svetimo nenorėk“, – kalba Izidorius.

Matė ir šiaudinius herojus

Izidorius prisimena, kaip vyresni žmonės ragino jaunus vyrus, partizanus ramiai palaukti, pasisaugoti, nesiveržti į kovą, perkalbėdami, kad su 20 vyrų prieš Rusiją stoja. Ir įsiminė vieno partizano atsakymas, kad verta priešintis. „Tai ne šiandien. Tąsyk vyrai nieko nebijojo. Ne taip, kaip dabar, lyg zuikiai bėga“, – sako Izidorius apie emigraciją, pridurdamas, kad šalia idėjinių partizanų jis matė ir tokių, kuriuos jis pats šiaudiniais herojais vadina.

Izidorius sutinka, kad priešas buvo galinga jėga. Bet sutinka, kad ne be reikalo žuvo vyrai. Sako, kad Lietuva dėl jų ir tapo Lietuva. Bet jam skaudžiausia ir dabar baisiausia, net baisiau už pokario metus, emigracija ir tai, kaip sparčiai mažėja Lietuva, kad čia pasilieka gyventi tik pensininkai, o jaunimas išvažiuoja. „Į Sibirą tik dalį išvežė, o dabar visi išvažiuoja. Mano sūnaus vaikai, anūkai, Vokietijoje. Švogerio visi vaikai Vokietijoje“, – vardija Izidorius. Jo paties vienas sūnus su šeima gyvena Kaune, kitas su šeima netoliese, Rukiškiuose. Dukra Klaipėdoje. Du sūnus palaidojo. Visi jo vaikai – jau pensininkai.

Per tuos metus keturgubai susitraukė ir jo gimtasis kaimas. Paklaustas, kiek sodybų jo kaime buvo jo vaikystės metais, Izidorius lenkia pirštus ir vardija šeimų pavardes. „Jei norite, suskaitysiu. Mačiuliai du, Frėjus, Tamulis, Giedraitis, Juodis, Kavolius, Matijošaitis, Bajorinas, Babilius, Dobilaitis vienas, Dobilaitis antras, Milašauskienė, Mikelaitis, Dedeckis, Babilius, Simanavičius, Bružas, Unikis, Steponaitis, Mankus, Grybas, Živatkauskis, Slušinskis, antras Slušinskis, Pipiras. Barčas. 28 ūkiai“, – lenkdamas pirštus skaičiavo ir vardijo Izidorius.  Iš tų 28 telikusios septynios sodybos. Jo paties ūkis, keturių brolių Mačiulių sodybos bei dar dvi. Likusių ūkių nė ženklo nėra.

Įdomu tai, kad gyvenime vienas kito jie pavardėmis nevadino. Pravardėmis. Šypsosi, kad pravardė prilipdavo pagal žmogaus išvaizdą ar būdą. „Kai aš augau, Mačiuliais nevadino, o Šlėžiukais. Nežinau, kodėl. Jie nepykdavo. Toks Frėjus buvo – Melninku vadino. Tamulį – Pūdimu. Šalia toks Babilius gyveno, tai šiek tiek raišas buvo – Klyvartu vadino. Kitą Babilių už miško – Tupkiu vadindavo“, – pasakojo vyras. Izidorius šypsosi, kad tėčio ir jų šeimos per daug nepravardžiavo. Didelis ūkininkas buvo ir niekas per daug užgauti nenorėjo.

Ir patį kaimą Pagrabiais vadindavo. Nuo žodžio „grabės“. Kolūkių laikais kaimas ne vieną pavadinimą turėjo. Izidorius juokauja, kad pradžioje įsižiebė „Kibiršktis“. Tokį gavo vardą jų kolūkis. Paskui toji „Kibirkštis“ nuskendo „Šaltuonoje“. Ilgainiui „Šaltuoną“ pakeitė „Laimė“ ir toje „laimėje“ kolūkiečiai gyveno gana ilgai. Apie 15 metų. Bet galiausia ir toji „Laimė“ nuskendo „Šaltuonoje“.

Iki šiol ūkininkauja

Jis pats save vadina gimusiu ūkininkauti. „Aš nutariau, kaip bus, taip bus, bet aš mirsiu ūkininku. Man beveik 90 metų, bet aš ūkininkauju“, – tvirtina Izidorius, kuris ir dabar laiko septynis bulius, šešias karves, keturias kiaules. Kieme – 30 avilių. Anksčiau laikė dvigubai daugiau, bet pusę anūkui atidavė. Šypsosi, kad su bitėmis jis gyvena apie 50 metų. Izidorius pasakoja, kad niekas nėra be jo lauke dirbęs. Jis pats viską apsidirba. Išaria, užsėja. Sūnus  nupjauna. Visą techniką susipirko, kai pradėjo ūkininkauti. Garaže stovi kombainas, traktorius, bulviakasė. „Aš smetoninės Lietuvos laikais buvau jaunasis ūkininkas. Tai kodėl aš negaliu dabar būti senasis? Turbūt senesnio ūkininko Jurbarko rajone nėra“, – šypsosi, kuris dar ir dabar traktorių vairuoja.

Izidorius svetingas. Ant stalo patiekta viskas, kas iš jo ūkio – papjaustytas kumpis, lašiniai, varškės sūris, medus. „Čia mano vaistai“, – šypsosi Izidorius. Anksčiau pats ir duoną kepdavo. Sako, kai kepdavo, tai viso kaimo džiaugsmui, kad galės Babiliaus duonos paskanauti. Dabar jau nekepa.  

Tai, kad čia gyvena bitininkas, matyti tik užėjus į kiemą. Pasitinka surikiuoti spalvoti aviliai išduoda apie šeimininko pomėgį. Pasakoja, kad aviliai taip šiltai aprišti, jog bitės jaučiasi šiltai kaip kambaryje. Ir apšiltinta ne bet kuo, o kilimais, kuriais kadaise buvo nuklotos sodybos grindys. Tie sukarpyti kilimai Izidoriui primena apie ligą, kuria, jo žodžiais, susirgo ir poniškumo. Taip jis kalba apie bronchinę astmą. Kadaise išklojo grindis minkštais kilimais, kad šilčiau būtų. Atsitiko taip, kad ėmė dusti. Kreipėsi į medikus – vienus, kitus ir galiausiai paaiškėjo, kad taip yra dėl dulkių erkučių. Tai kai tuos kilimus išnešė, visi blogumai pasibaigė. Būtent tuos kilimus sukarpė ir avilius aprišo.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Izidorius pasigiria, kad dar ir su mašina pavažiuoja, ir traktorių pats vairuoja. „Tai gal dėl to, kad aš lipu į tą traktorių, dėl to aš taip ilgai ir gyvenu. Judu. Nepasiduodu“, – atsako jis pats sau. Moka ir kombainu dirbti, bet dabar jau užleidžia jaunesniems. Per aukštai lipti.

Pajuokauja, kad žino vieną būdą, kaip mirtį paankstinti. Sako, jei esi kaime gimęs, augęs, bet nori greičiau mirti, persikelk gyventi į miestą. Jis prisiminė savo pusseserės atvejį, kuri, likusi viena, iš savo namų kaime persikraustė pas vaikus į miestą. Taip pragyveno tik trejetą metų.

Palygino kaimo žmogų su zuikiu, kurį jo vaikai pasigavo miške ir į triušių aptvarą paleido. „Po keturių dienų jau jis amžinatilsis“, – sako Izidorius.

Izidorius aprodo ne tik visą techniką, bet ir į ąžuolus prašo atkreipti dėmesį. „Šis ąžuolas šalia garažo yra mano bendraamžis. Šalia augo beržas, bet aš jį pergyvenau. Nudžiuvo vargšas. O šis ąžuolas gali ir anūką pergyventi“, – sako jis.

Namuose šeimininkauja ne tik Izidorius. Yra dar vienas ponas. Pačiuose namuose pirmiausia akis užkliūva už didžiulio rudo katino, įsitaisiusio ant lovos. Princas vardu. Šis neatskuba pasitikti šeimininko. Neateina nei viešnių apuostyti. Iš karto matyti, kad šeimininko numylėtinis. „Mano draugas“, – šypsosi Izidorius. Matyti, kad gerai prižiūrimas. Sveria 12 kilogramų. Princas su charakteriu. „Moka visas duris atsidaryti“, – tvirtina Izidorius.

Izidorius prisimena ir Tūzą, kuris sulaukė irgi garbaus amžiaus. Bet senatvėje atsitiko nelaimė. Šuniukas buvo pririštas prie vielos, kad galėtų nuo gluosnio į tvartą po kiemą lakstyti. Perkūnas trenkė į tą gluosnį. Matyt, šuo srovės gavo. Pabuvo mėnesį laiko ir mirė.Izidorius ramus dėl savo ūkio ateities. „Svarbiausia, kad aš tą ūkį sutvėriau. Ne tuščia vieta. Kaip sakoma, jei yra kūdra, bus ir varlių“, – paprastai sako jis, tikėdamasis, kad bus kam šį ūkį ir po jo prižiūrėti. Tikisi, kad čia šeimininkaus jo anūkai. Šypsosi, kad su vienu iš jų savotišką sandėrį sudaręs, kad ūkį paliks su viena sąlyga. „Jei namą nugriaus – eis tiesiai į peklą“, – šypsosi Izidorius ir linksmai priduria, kad jei yra išlikusi Maironio sodyba, Jono Basanavičiaus, Mykolo Šleževičiaus sodyba, kodėl negali išlikti ir Babiliaus sodyba.

 Izidoriaus sukurta daina žuvusiems Paparčių kaime 

„Kaip neatsiminsiu, kad čia mano sukurta“, – sakė Izidorius, padainavęs paties sukurtą dainą, kurioje – tikras atsitikimas. Balandį žuvo Paparčių kaimo partizanai, o birželį trys draugai ėjo pagerbti žuvusių kapus Eržvilke. „Kur naujieji kapai. Ten juos užkasė palei pat kelią. Toji daina – tikra istorija. Žinau aš ir to stribo pavardę, bet tiek to. Nesakysiu. Tuoj nusikosėsiu ir padainuosiu“, – sako Izidorius, ir uždainuoja.

Septintoj birželio vėlai vakaretrys vyrai ginkluoti Šaltuonos šlaite,

laukia jie sutemstant birželio nakties,

taip silpnai ginkluoti – nebijo mirties.

Žengia jie į priekį, rankoj vėliava.

Su savim turėjo ginklą ofeną.

Keturios granatos. Ginklas ofena –

taip silpnai ginkluoti. Sako, mums gana.

Įsmeigė trispalvę, dėjo vainikus,

pagerbė jie savo žuvusius draugus.

Aštuntoj birželio auštantį rytą

važiavo stribukas, gyvenęs Eržvilke.

Pamatęs trispalvę, žalius vainikus,

puolė jis draskyti, niekinti kapus.

Ištraukė trispalvę – sprogo granata,

na ir tau, stribuke, gyvent jau gana.

Kas nemyl tėvynės, žuvusių kapų,

tam mūs Lietuvėlėj gyvent nesaugu. 

Paklausus kariškių sužinojome, kad ofena liaudyje vadinami belgiški FN ginklai, kuriais buvo apginkluojami Lietuvos puskarininkiai ir kulkosvaidininkai.

Izidorius nori, kad ši 200 metų skaičiuojanti sodyba būtų pripažinta istorine. Partizano Juozo Babiliaus garbei. „Nesvarbu, kad mano brolis negalėjo pasireikšti, bet jis viską sutvėrė, jis prie laisvos Lietuvos sukūrimo prisidėjo“, – „Mūsų laikui“ sakė Izidorius, primindamas, kad giminėje buvo ir daugiau Babilių, kurie buvo pašaukti kovoti už laisvę.

Pačioje pirmoje nuotraukoje, kurią Izidorius pirmiausia mums parodo, užfiksuotos brolio Juozo vestuvės.  Juozas liko kovoti čia, o šeimą, žmoną su trimečiu sūnumi Algimantu, išlydėjo į Vakarus. Izidorius pasakojo, kad brolio žmona yra seniai mirusi, gyveno Amerikoje. Buvo antrą kartą ištekėjusi už lenko, susilaukė dar dviejų dukrų. Izidorius rašė laiškus brolio sūnui. Jo seserys atrašė, o iš Algimanto – jokio laiškelio.

„Tai yra simbolinis mano brolio kapas. Simbolinis paminklas. Aš pats jį savo rankomis pastačiau“, – apie koplytstulpį sodybos kieme pasakojo Izidorius, šį paminklą pastatęs savo vieninteliam broliui Juozui Babiliui, karininkui, mokytojui, kuris buvo vienas aktyviausių partizaninio judėjimo organizatorių Eržvilko, Šimkaičių, Batakių, Gaurės valsčiuose. Juozas veikė svetima pavarde, apsimesdamas Devynakių malūno darbininku. 1945 metų sausio 14 dieną  suimtas ir žiauriai tardytas Tauragės Šubartinės rūsiuose. Vežant į Vilnių bandė pabėgti, bet buvo sunkiai sužeistas ir pakeliui mirė. Kapas nežinomas.

Akį traukia medinis erelis, įkurdintas šalia koplytstulpio. Paaiškėja, kad jis kieme atsirado po Izidoriaus 80-mečio paminėjimo. Erelį Izidoriui gimtadienio proga padovanojo jo sesers giminės – Paparčiuose žuvusio partizano brolis, vedęs Izidoriaus sesers dukrą. Izidoriui medinę skulptūrą padovanojo su palinkėjimu, kad šis erelis saugotų ne tik Izidoriaus sodybą, bet ir koplytstulpį. Izidorius erelį įkurdino ne sodyboje, o kieme. „Kaip kitaip. Jis turi aplinką matyti. Jis gi sodybos šeimininkas“, – pasakojo Izidorius. Jis yra pastatęs ir simbolinį kryžių žuvusiems partizanams Paparčių kaime, šalia Paviščiovių. Paminklinis kryžius pastatytas toje vietoje, kur žuvo jo visi geri draugai partizanai, buvusio Kęstučio apygardos vado Henriko Danilevičiaus-Vidmanto apsaugos būrys.

Jei kiemo šeimininkas yra medinis erelis, tai pačioje sodyboje karaliauja Izidoriaus numylėtinis, jo draugas katinas Princas, sveriantis 12 kg.

Rūtos Bakšienės ir asmeninio albumo nuotraukos.

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: suzadetuviu ziedai
Mūsų partneriai