L. Meškaitytės 90-mečiui. Negalia, atskleidusi talentą

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Nė su kuo nepalyginama, analogų neturinti, garsinanti mūsų kraštą, ypač Mažąją Lietuvą, dailininkė. Tokia yra Lidija Meškaitytė. Geniali, mažame paveikslėlyje įamžinusi gimtinės, o kartu ir viso pasaulio grožį. Miniatiūrų meistrei iki šiol Lietuvoje, ir ne tik, nėra lygių. Prieš pat Naujuosius metus Lidija Meškaitytė būtų minėjusi devyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Nepaprasto likimo moterį primena jos kūryba, saugoma Lietuvos dailės muziejaus fonduose, gimtoji sodyba Antšvenčių kaime Jurbarko r. Dailininkės 90-metis – tai puiki proga ją dar kartą prisiminti.

 

Apie Lidiją kalbamės su beveik 26-erius metus dailininke besirūpinusia smalininkiete Ona Burneikiene. Ji ir po dailininkės mirties iki pat dabar prižiūri unikalią lietuvininkų Jono ir Anės Meškaičių sodybą, kurioje gimė ir visą gyvenimą praleido dailininkė. Ir nors nuo jos mirties praėjo dvidešimt ketveri metai, pavasarį ar vasarą užėjęs į Meškaičių sodybą pašalietis net nesupras, kad ji negyvenama. Šimtamečių medžių paunksmėje pagal šio krašto ūkininkavimo papročius auga prieskoninės daržovės, sirpsta serbentai, kiemą puošia tradiciškai suformuoti gėlių darželiai. O senojoje troboje viskas iki smulkmenų palikta taip, kaip buvo dar gyvenant lietuvininkams Meškaičiams.

 

Onutė Burneikienė, kalbėdama apie Lidiją pernelyg neatvirauja, atskleidžia tik pagrindinius dailininkės charakterio bruožus, nors atsiminimų turi tiek, kad galėtų net knygą išleisti. Įspūdis toks, kad tiek Lidija, buvusi nepapratai santūri, tiek Onutė, per tiek kartu praleistų metų tarsi supanašėjo – abi labai nemėgstančios girtis ir nesureikšminančios savo asmenybių. O derėtų. Lidija – išskirtinio talento dailininkė, Onutė – išskirtinė jos palikimo saugotoja, daugelį metų prižiūrinti sodybą, už tai 2017 metais apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

 

Lidijos tėvai buvo lietuvininkai, Klaipėdos krašto senbuviai. Lidija Mokėsi Smalininkuose, 1941 m. baigė 7 klasių mokyklą vokiečių kalba. 1944 m., artėjant karo frontui, Antšvenčių kaimo gyventojams, kaip ir kitiems Rytprūsių lietuviams, buvo liepta trauktis į Vokietiją. 1945 m. Meškaičiai nutarė grįžti atgal. Pasiekę Kauną įsikūrė subombarduotame name šalia geležinkelio stoties. Naktį siautėjusi audra namą sugriovė ir Lidija atsidūrė po griūvančios sienos nuolaužomis. Jos gyvybę pavyko išgelbėti, tačiau abu dubens kaulai buvo sulaužyti. Sunkiai sužalota mergina, metus praleidusi lovoje, vėliau vaikščiojo su ramentais.

 

 

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai