Jurbarkiečiui Robertui Patronaičiui fotografuoti – taip pat svarbu, kaip kvėpuoti

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jurbarko miesto šventės proga numatyta tiek renginių, kad norintys į visus suspėti vos spės suktis. Tačiau vienas iš jų tikrai išskirtinis. Tai visiems jurbarkiečiams gerai žinomo fotografo, fomenininko, Roberto Patronaičio darbų paroda, kuri atidaryta jau šeštadienį (rugpjūčio 18 d.) Krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje – cerkvėje. Šia parodos atidarymo proga „Mūsų laiko“ kalbintas fotografas nėra šnekus. Mažakalbis ir vienišius – taip būtų galima jį apibūdinti, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų jis malonus žmogus – juk ne be reikalo jam rūpi kiekvienas gamtoje sutiktas padarėlis, o ypač paukščiai. Jų fotografijų turi tūkstančius.

 

Gimęs ir iki kokių penkerių metų augęs Šakių rajone Siaustuvėlių kaime jis iki šiol prisimena kaip vėliau, jau gyvendamas Jurbarke, visas vasaras leisdavo pas močiutę kaime. Su vaikystės draugais Romu Povilaičiu, kuris dabar taip pat yra gamtos fotografas ir Rimvydu Juškaičiu, garsiu miegapelių tyrinėtoju visoje Europoje, bastydavosi po apylinkes stebėdami gamtą. Ir dabar jie draugauja. Robertas sako, kad nuo tada ir tapo tokiu gamtos vaiku, truputį atsiskyrėliu, kuriam gamtos draugija dažniausiai pati mieliausia. Todėl ir į klausimą, ką jam reiškia fotografuoti paukščius, augalus, debesis ir kitokius panašius vaizdus atsako paprastai: „Tai tas pats, kas kvėpuoti. Juk žmogaus neklausiama, kodėl jis kvėpuoja. Taip ir man, kitaip tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo.“

 

Jam buvo 10 metų, kai tėvai gimtadienio proga nupirko fotoaparatą „Smena 8M“, tokį, kokį ne vienas tuo metu turėjo. Ir pradėjo pyškinti viską, ką matė įdomesnio, gražesnio. Aišku, reikėjo ir ryškinimo priemonių, specialaus popieriaus, fotojuostelių, tamsaus kambarėlio nuotraukų darymui. Tėvai viską nupirkdavo. „Jokio būrelio nelankiau, nors toks buvo tuometinėje antroje vidurinėje pas mokytoją Vytautą Šarkauską. Viską pats išmokau, pasitardamas su draugais, kurie mokėjo tiek pat, kiek aš“, – prisimena pašnekovas.

 

Tuo metu, kai jis pradėjo fotografuoti, kaip tik statė Jurbarke tiltą per Nemuną. Pasakoja, kad su tiltu turėjo dešimtis nuotraukų, bet, labai gaila, visas po kurio laiko išmetė, nes atsirado naujų, spalvotų. Turi tik vieną, kuri eksponuojama naujai atidaromoje parodoje. Ir dar vieną nespalvotą su bebaigiančiu nuskęsti „Žiguliuku“.

 

Robertas sako, kad baigęs vidurinę mokyklą mokytis toliau nenorėjo. Juokauja, kad nusprendė būti proletaru. Auklėtoja ir draugai prikalbino mokytis, todėl įstojo į buitininkus ruošiančią Vilniaus profesinę mokyklą, tačiau į fotografijos specialybę nebuvo vietų, todėl pasirinko batsiuvio. Kažkiek prieš kariuomenę juo padirbo Jurbarko buitiniame kombinate, grįžęs dar truputį tame pačiame „buitiniame“ darė reklaminius stendus. Batsiuviu taip ir netapo, bet fotografija ir toliau lydėjo visą gyvenimą.

Taip jau 47 metai nesiskiria su fotoaparatu. Jis sako, kad beprasmiška būtų skaičiuoti, kiek yra padaręs nuotraukų. Iš pradžių ant fotopopieriaus, dabar kompiuterio laikmenose. Kai išvažiuoja į gamtą, per dieną padaro tūkstančius kadrų. „Kai išsirenki, išvalai, pasilieka penki ar šeši tikrai normalūs, geri. Įdomiausia gamtoje. Čia viską galima fotografuoti. Eini ir pamatai – lašą, žolę, paukštį, vabaliuką“, – pasakoja Robertas.

Jo mėgstamiausios vietos – panemunė prie Kalnėnų, Greičių, Palėkių. Jau dabar jis yra nufotografavęs trečdalį visų Lietuvos paukščių rūšių. Sako, kad neturi tokio tikslo visus įamžinti. Nekelia sau jokių tikslų gamtoje, nors norėtų šiemet elnių rują užfiksuoti, pasiklausyti jų baubimo. „Tikslo jokio. Sėdžiu, žinau, ko laukiu. Galiu valandų valandas taip išsėdėti. Daugiausia laukiau iki 8 valandų suopio. Tada taip ir nesulaukiau, bet pavyko kitą kartą ir po trumpesnio laiko. Rudenį ar žiemą storai apsirengi, tamsoj nueini ir iki kol sutems lauki. Dažnai pavyksta, kai visai nesitiki“, – pasakoja Robertas. Jam gamtoje nėra nei blogo oro, nei nepalankaus metų laiko. Nepatinka tik karštis vasarą, kai viskas apmirę, gamta pavargusi ir sudžiuvusi. Geriausias laikas fotografuoti – anksti ryte, kol švinta, arba vakare, nes įdienojus visi gyviai pasislepia.

 

„Fotografuojant man įdomiausia apšvietimas. Šviesa. Gražiausiai išeina prieš saulę. Ne tik gamta, bet ir portretai prieš saulę patys geriausi, nes viskas spindi, apšviečiami plaukai, figūros. Pasauliui blynas gaunasi, niekada ji graži nebus. Kai atsuki saulei nugarą, o visi stovi prieš ją prisimerkę, akys tampa tarsi juodos; išmesti tokias foto reikia. Jau geriau, kai lyja, daug gražesnės žmonių nuotraukos. O gamtoje labai gražu debesys, šešėliai“, – apie šviesos subtilybes pasakoja Robertas. Kiekvieną savaitgalį, jei tik oras leidžia, jis vyksta į gamtą. „Pavasarį savaitę praleidai, ir jau viskas, po laiko. Atidedi kitiems metams, viskas taip greitai čia keičiasi“, – teigia pašnekovas.

Fotografas apie autoritetus sako, kad tokių neturi ir jais neseka. Pavarto žurnalus, bet nieko niekada nekopijavo: „Pats dirbi, fotografuoji, kai pagiria, smagu. Visi draugai ir artimieji tai žino.“ Drąsiai galima sakyti, kad tai žino ir pusė jurbarkiečių. Nors šis užsiėmimas trunka jau beveik 50 metų, R. Patronaitis yra surengęs vos dvi parodas. Kaip jis pats sako, nemėgsta afišuotis ar siūlytis. Viena prieš kokį 20 metų buvo Krašto muziejuje, kita – kultūros namuose. „Dabar man jos atrodo nevykusios. Ir dabartinė, kaip pasižiūriu, jau nepatinka, dabar jau nedaryčiau, gal kitas nuotraukas parinkčiau“, – juokauja pašnekovas.

 

Jo fotografijų galima pamatyti daugiausia feisbuko paskyroje ar gamtos fotografų draugijos „Birdpix“ puslapyje. Šioje draugijoje yra daug Roberto draugų. Vienas iš jų – Ventės rago ornitologinės stoties direktorius Vytas Jusys, su kurio ten ir susipažino ir kurio namuose dažnai vyksta fotografų susitikimai. „Organizacijų niekada nemėgau, nes rėmai nepatinka, bet čia smagu pabendrauti su bendraminčiais. Minimaliai“, – juokauja pašnekovas.

Jis turi ne tik daugybę gamtinių nuotraukų. Mėgsta ir architektūrą fotografuoti, ypač senąją, pvz. Vilniaus ar Londono senamiesčius. Nemėgsta vestuvių ar kitokių balių įamžinti, bet kartais apsiima tai daryti dėl pinigų: „Vestuves ir kt. panašius susibūrimus daryti sunku, nes patinka tai, kas natūralu, o čia visi nuvaksuoti, nenatūralūs.“

 

Iš fotografijos jis negyvena. Sako, kad gal kažkam ir įmanoma, bet, pasak jo, norint pakliūti į didesnius leidinius, reikalingi pažįstami, kurie tave „prastumtų“. „Svarbūs leidiniai prakiša visai skystas nuotraukas per pažintis“, – sako Robertas. Ir čia pat leidžiasi į kalbas apie politiką. Šia tema galėtų kalbėti valandų valandas ir tikrai daug papasakotų. Pasak jo, tai antras mėgstamiausias užsiėmimas. Sako, kad kitų užsiėmimų kaip ir neturi, knygų neskaito, filmus žiūri labai retai. Sportas jam taip pat neįdomu, net žaidimų taisyklių nežino. O ir laiko tam neturėtų, nes visą laisvalaikį praleidžia gamtoje.

 

„Vienišius esu. Ilgai nepakeliu bendrauti apie nieką, buitinėmis temomis. Man giminių susitikimai – metinė kančia. Pabūnu kiek ir traukiu į gamtą. „Kaip gyveni?“ – man beprasmis klausimas, nes trumpai nepapasakosiu, o ilgai nepavyks. Ar guosiesi, ar ne, tai nieko nepakeis. Dar neduok dieve, pasakysi, kad gerai... Interviu dalyti – irgi kančia. Kai Metų kultūros žmogaus nominacijai mane pasiūlė kažkada, susitikau su viena žurnaliste pokalbiui. Paskui, kai skaitai, įdomu, kaip jie prikuria. Sunku apie save pasakoti, nežinau, ką galiu dar pasakyti. Daug smagiau fotografuoti. Jokių planų ateičiai neturiu, nes man atrodo kvaila, kai žmonės planus pasidaro“, – sako tikrai nemėgstantis apie save kalbėti žinomas jurbarkietis.

 

Dar atskleidžia, kad jau 18 metų neima taurelės į rankas – visiškai nevartoja alkoholio. Dabar pastebi, kaip alkoholis smegeninę veikia: „Kinta mąstymas. Net po vieno alaus bokalo visai kitokia laikysena atsiranda, išsikreipia jausmai. Vienas pasidaro perdėtai linksmas, kitas liūdnas ar kietą vaidina. Gerai, kad man to nebereikia.“

 

Štai toks trumpas jurbarkiečio fotomenininko portretas. „Man nepatinka, kai per daug saldžiai esu piešiamas. Jokių saldumų, jokių eilių. Esu minimalistas“, – atsisveikindamas sako Robertas.

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai