In Memoriam Ingai Andreikevičienei: Ji buvo viena iš tų, apie kuriuos galima pasakyti, jog ir gyvi žmonės išgirsta visus gražiuosius žodžius

Straipsnis  5 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

"Pasaulyje lieka tai, kas tikra, į ką įdėta daug širdies. Toks ir buvo Ingos buvimas. Atsisveikiname", - gražiausius žodžius skiria ir su brangia, mylima mokytoja, kolege, drauge Inga Andreikevičiene, Anapilin iškeliavusia liepos 12 dieną, atsisveikina Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos bendruomenė.

Gyvenime, o laike, laike tu

Buvimo prieštaravimams stebėtis,

Dažnai toks blogas, toks sunkus, toks lėtas,

Ir keliantis staiga sparnų mostu

Lyg angelas: o laike netikėtas

nepaprastumų tu nesuprastų.

 

R. M. Rilkė

 

Laiko angelas, mojantis sparnu, nukelia į prabėgusio rudens rytą mokykloje, kai skausmo palytėta Inga išėjo, kad sugrįžtų... Deja, nesugrįžo. Nesugrįžo pas artimuosius, draugus, mokinius, visus, kurie ją pažinojo.

 

Atmintis iškelia savo liūdesio vėliavą, mes turime galimybę prisiminti.

 

Inga Andreikevičienė gimė 1965 m. birželio 12 d. Batakių kaime, Tauragės rajone. Mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje chorinio dirigavimo (1981 m.-1987 m.), siekė žinių Šiaulių universitete, kurį baigė 2005 m. Darbas visada buvo susijęs su muzikos menu – pradžia 1987 m. Pavidaujo ir Žindaičių kultūros namuose, 1990 m. Vertimų pagrindinėje mokykloje, o nuo 1997 m. dirbo Vytauto Didžiojo vidurinės mokyklos muzikos mokytoja. Mokytoja atidavė savo žinias daugybei mokinių, puikių laimėjimų pasiekė jos vadovaujamas popchoras „Riešutukai“, visada buvo apsupta dainuojančių mokinių. Savo kūrybinius sugebėjimus atskleidė moterų vokaliniame ansamblyje „Verdenė“, giedojo evangelikų-liuteronų bažnyčios chore.

 

Ingos pasaulis ją pažinojusiems atsiveria visokiais pavidalais.

 

Muzikos – mokiniai, dainuodami išmokę girdėti savo ir kitų sielas, gilus dvasios atodūsis po bažnyčios skliautais, himnas, sklindantis nuo mokyklos laiptų, mokėjimas klausytis ir girdėti.

Gamtos ir grožio – harmonijos ieškojimas žvelgiant nuo piliakalnio, klausantis paukščio giesmės, virpant medžio lapui, ošiant jūrai, renkantis pačią gražiausią gėlių puokštę sau ar draugei.

Knygos – žodžio galia, kuri leido suprasti save ir kitus, ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo užduotus klausimus, dalijimasis ta išmintimi su sielos draugais.

 

Taip, tai Ingos pasaulis, kuris yra ir visų mūsų, pažinojusių ją, išgyvenusių su ja ir džiaugsmą, ir liūdesį, palikęs nesuprastų nepaprastumų.

 

Gilūs mūsų, likusiųjų, atodūsiai įprasmina Ingos gyvenimą. Ji buvo viena iš tų, apie kuriuos galima pasakyti, jog ir gyvi žmonės išgirsta visus gražiuosius žodžius: kokie jie puikūs, talentingi, nepakartojami, kaip visi juos myli, kokie jie brangūs, reikalingi, kaip visi jų pasigenda, kai nėra šalia. Inga girdėjo tuos žodžius, taip, girdėjo.

 

Pasaulyje lieka tai, kas tikra, į ką įdėta daug širdies. Toks ir buvo Ingos buvimas. Atsisveikiname.

 

Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos bendruomenė

 

Straipsnis  5 komentarų
Mūsų partneriai