Su Lietuvos draugais šventėme Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo 100-metį

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Šių metų rugsėjo 15 d. Vokietijoje Kiuncelzau (Künzelsau) mieste Šteteno (Stetten) rezidencinėje pilyje įvyko iškilmingas Lietuvos ir Estijos valstybių  atkūrimo 100 metų sukakties paminėjimo renginys. Jame dalyvavo apie 400 kviestinių svečių. Tarp jų – savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, savivaldybės administracijos direktorės Vidos Rekešienės vadovaujama oficiali Jurbarko rajono savivaldybės delegacija, Kelmės rajono savivaldybės delegacija, nemažai lietuvių (tarp jų grupė jurbarkiečių), dabar gyvenančių Vokietijoje.

Iškilmės prasidėjo ekumeninėmis pamaldomis pilies koplyčioje, pastatytoje 1436 m. Lietuvių ir vokiečių kalbomis kunigai ir susirinkusieji nuoširdžiai padėkojo Dievui už Baltijos šalių laisvę, palinkėjo visiems saugoti taikų gyvenimą.

Po pamaldų įvyko oficialus minėjimas, kurio pradžioje skambėjo Estijos, Lietuvos ir Vokietijos himnai. Lietuvos Respublikos garbės konsulas Badeno-Viurtembergo (Baden-Württemberg) Žemėje ir Jurbarko rajono Garbės pilietis prof. dr. Volfgangas fon Štetenas (Wolfgang von Stetten) pasveikino visus svečius ir akcentavo, kad bendromis pastangomis ir tarpusavio supratimu galima labai daug pasiekti. Tą įrodžiusios Baltijos šalys. Konsulas pasidžiaugė, kad gyvenimas jam leido savo namuose priimti daug iškilių žmonių, o tarp jų – Signatarą Antaną Račą, Prezidentus Vytautą Landsbergį, Valdą Adamkų, Algirdą Brazauską ir Dalią Grybauskaitę.

Renginyje kalbėjusieji Vokietijos politikai Dr. Matiejus  Netas (Matthias Neth), Gvidas Volfas (Guido Wolf) ir Helmutas Aurencas (Helmut Aurenz), Estijos Respublikos ambasadorius Viljamas Martas Lanemaė (William Mart Laanemäe) ir kiti svečiai iš įvairių Europos šalių vertino Baltijos kelio prasmę, džiaugėsi Baltijos šalių laimėjimais ir bendradarbiavimu su Vokietija bei kitomis Europos Sąjungos šalimis, drąsia ir aiškia pozicija tarptautinių santykių požiūriu; išsakė kylančias globalias grėsmes, akcentavo taikų naujų technologijų panaudojimą.

Visus renginio dalyvius nuoširdžiai pasveikino Seimo narė, Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė. Ji padėkojo Garbės konsului Volfgangui fon Štetenui už surengtą gražią šventę, o Vokietijai – už paramą, kai Lietuva siekė narystės ES ir NATO, už artimus bendradarbiavimo ryšius. Politikė pasidžiaugė Lietuvos laimėjimais. Kalbėdama apie tai, kad Lietuvoje vis dar yra nemažai problemų, ji patikino, jog šalies politikai žino, „ką turi nuveikti, sprendžiant Lietuvos problemas bei susitelkiant dėl Europos ateities“.

Šventėje taip pat dalyvavo Viurtembergo (Württemberg) kunigaikščio Vilhelmo Karlo fon Uracho (Wilhelm Karl von Urach), Lietuvos karaliaus Mindaugo II, anūkas  – kunigaikštis Inigas fon Urachas (Inigo von Urach). Jis svečius supažindino su savo giminės istorija ir ryšiais su Lietuva.

Sveikinimus, prisiminimus ir įžvalgas paįvairino Štutgarto (Stuttgart) lietuvių choras, padainavęs keletą dainų, o tarp jų ir visus sujaudinusį  Baltijos kelio himną „Bunda jau Baltija“.

Prasidėjus poilsio ir pietų pertraukai, dauguma neskubėjo eiti valgyti, tačiau džiaugėsi susitikimu ir naujoms pažintimis. Buvusi Jurbarko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ponia Aldona džiaugėsi, kad atvažiavo į renginį ir sutiko pažįstamus žmones. Poniai Onai labai rūpėjo Skirsnemunės kraštas, o ypač Žvyriai... Savivaldybės meras S. Mockevičius, administracijos direktorė V. Rekešienė ir  kiti delegacijos nariai diskutavo su Vokietijos politikais ir verslininkais apie verslo plėtrą bei galimą bendradarbiavimą su Jurbarko rajono įstaigomis.

Pietų metu daugelį nudžiugino paruošti lietuviškų vaišių stalai, ant kurių šeimininkės gražiai išdėliojo mūsų delegacijos atvežtus lašinukus su svogūnų riekelėmis, kumpį, dešras, sūrius, naminę duoną ir saldžius baravykus bei šakočius. Prie šių stalų prieiti nebuvo lengva...

Iškart po pietų visus sužavėjo Jurbarko kultūros centro šokių studijos „Nemunėlis“  šokėjai ir liaudiškos kapelos „Mituva“ muzikantai, pateikę labai nuotaikingą ir profesionaliai parengtą meninę programą. Jos metu labai gražiai buvo įkomponuota padėka visų iškilmių sumanytojui ir organizatoriui ponui Volfgangui fon Štetenui – Savivaldybės meras S. Mockevičius padėkojo Lietuvos draugui ir įteikė vitražą, kurį specialiai šiai progai pagamino mūsų menininkė Rasa Grybaitė. Autorė taip pat padėkojo renginio šeimininkui už gražias ir prasmingas iniciatyvas bei padovanojo dailės darbų albumą. Priėmęs dovanas Volfgangas fon Štetenas pasidžiaugė ilgamete Kiuncelzau ir Krailsheimo (Crailsheim) bendruomenių draugyste su Jurbarko kraštu ir informavo, kad stengsis, jog vienas iš Rasos Grybaitės vitražų, kuris jau yra Vokietijoje, kuo greičiau papuoštų netoliese esančią bažnyčią.

Po meninės programos ir sveikinimų prasidėjo forumas „Liudytojai praneša apie antrąjį Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos atgimimą 1990–1991 metais ir dabartį“. Diskusiją pradėjo ir ją profesionaliai vedė pono Volfgango fon Šteteno sūnus Kristianas fon Štetenas (Christian von Stetten). Jis akcentavo istorinės atminties svarbą ir gebėjimą žvelgti į ateitį. Prisiminimais apie okupaciją ir pragaištingą sovietinę ideologiją pasidalino Latvijos ir Rytų Vokietijos mokslininkai.

Visus labai sujaudino ponios Uršulos Dorn (Ursula Dorn) pasakojimas apie savo šeimos gyvenimą, kurį ji aprašė knygoje „Ich war ein Wolfskind aus Königsberg“ („Aš buvau Vilko vaikas iš Kionigsbergo“). „Mama, kas nutiks su mumis? Kodėl aš negaliu skaityti, rašyti, skaičiuoti ir taisyklingai vokiškai kalbėti?“– klausia autorė mamos pirmomis sovietų okupacijos dienomis Karaliaučiaus krašte...  Klausaisi istorinio liudijimo ir nejučiomis pradedi galvoti apie lietuvių tautos ir kalbos istoriją...  

Kita forumo dalyvė – Bendrijos „Edelveisas-Vilko vaikai“ („Edelweiss-Wolfskinder“) pirmininkė Luizė Kazukauskienė (Luise Kazukauskiene) – nuoširdžiai kalbėjo apie likusius vienišus pokario meto vokiečių vaikus, kurie savo naujus namus ir naujus tėvus surado lietuvių šeimose.   

Seimo narys, parlamentinių ryšių grupės su Vokietija pirmininkas Kęstutis Masiulis sklandžia vokiečių kalba pasidalijo savo mintimis apie praeities problemas, sunkius pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus, atsargų tarptautinį pripažinimą.

Diskusijų grupės nariai baigė savo pokalbį akcentuodami, kad  mes visi turime žiūrėti į ateitį ir prisiimti atsakomybę už ją, kad reikia burtis draugėn ir parodyti savo dvasinę, kultūrinę ir supratimo bei bendrystės tarp šalių stiprybę.

Forumas pasibaigė, tačiau diskusijos vis dar tęsėsi. Mažose grupėse. Pilies soduose su kavos ar arbatos puodeliu  ir gabalėliu  tradicinio vokiško „štrudelio“.

Renginio organizatoriaus Volfgango fon Šteteno sumanymas pavyko, nes vakarop mes visi tapome tarsi viena šeima, artimi giminaičiai, su kuriais sunku atsisveikinti.

Delegacija taip pat trumpam užsuko į Krailsheimą, kur susitiko su šio miesto meru Dr. Kristofu Grimeriu (Christoph Grimmer) ir tarptautinių ryšių koordinatore Konztance Lauer (Constanze Lauer) bei aptarė tolimesnio bendradarbiavimo galimybes.  

Malonu žinoti ir jausti, kad vienoje iš tolimiausių Vokietijos Federacinės Respublikos Žemių –  Badene-Viurtemberge – yra tiek daug Lietuvą mylinčių žmonių.

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai