Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. Vy­dū­nas su A. Gied­rai­čiu-Giedriumi Jurbarke pasodino ąžuolą

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Ket­vir­ta­di­nį, ko­vo 22 die­ną, mi­nė­jo­me žy­maus lie­tu­vių fi­lo­so­fo, ra­šy­to­jo, pub­li­cis­to, kul­tū­ros vei­kė­jo Vy­dū­no 150-ąsias me­ti­nes. Šia pro­ga kvie­čia­me pa­skai­ty­ti gi­dės Ni­jo­lės Pau­li­kie­nės straips­nį, kaip Vy­dū­nas bu­vo su­si­jęs su Jur­bar­ku ir ži­no­mu kraš­tie­čiu An­ta­nu Gied­rai­čiu-Gied­riu­mi, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis šie du vy­rai nu­vei­kė daug nau­din­gų dar­bų Lie­tu­vai. Iš įvai­rių šal­ti­nių su­rink­ta me­džia­ga šiam straips­niui pa­tei­kia­ma su­trum­pin­ta.

Žur­na­le „Ram­by­nas“ (2016 m. Nr. 1-2) ra­dau in­tri­guo­jan­čią is­to­ri­ją apie tai, kad Jur­bar­ke Vy­dū­nas pa­so­di­no ąžuo­lą. Ten ra­šo­ma: „Jį apie 1904 m. ant Ne­mu­no kran­to, kur įte­ka Mi­tu­va, pa­so­di­no Vy­dū­nas kar­tu su An­ta­nu Gied­rai­čiu. Me­dis skir­tas pa­vyz­di­nio lie­tu­vai­tės gro­žio sie­kia­my­bei, t. y. Graž­vy­dai Gied­rai­ty­tei.“ Šio­je ci­ta­to­je yra ne­tiks­lu­mų. Pir­miausia ne­ga­lė­jo An­ta­nas Gied­rai­tis-Gied­rius tais me­tais tu­rė­ti duk­ros, nes jis pats gi­mė 1892-ais, tad jam tuo me­tu ga­lė­jo bū­ti tik 12 m. An­tra, Gied­rai­ty­tės var­das bu­vo ne Graž­vy­da, o Grož­vy­da.

 

Pradėjus tuo domėtis ir l­y­ginti kai ku­riuos Vy­dū­no ir A. Gied­rai­čio-Giedriaus biog­ra­fi­jos fak­tus, po­mė­gius, už­si­ė­mi­mus, paaiškėjo, kiek daug panašaus būta tarp šių dviejų įžymių žmonių.

 

Wil­hel­mas Sto­ros­ta (Vy­dū­nas) gi­mė 1868 m. ko­vo 22 d. Jo­nai­čiuo­se Ši­lu­tės ra­jo­ne. Bu­vo žy­mus fi­lo­so­fas, iš­lei­dęs daug fi­lo­so­fi­nių vei­ka­lų. Žy­mus kaip ra­šy­to­jas, po­etas, dra­ma­tur­gas, mu­zi­kas, pe­da­go­gas, kul­tū­ri­nin­kas. Stu­di­ja­vo Greif­sval­do, Ha­lės, Leip­ci­go, Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se so­cio­lo­gi­ją, fi­lo­so­fi­ją, li­te­ra­tū­ros, me­no, re­li­gi­jos, kul­tū­ros is­to­ri­ją, kal­bas (an­glų, pran­cū­zų, sansk­ri­to), gam­tos moks­lų pa­grin­dus. Dir­bo mo­ky­to­ju Kin­tuo­se, Til­žė­je. Dės­tė Ber­ly­no uni­ver­si­te­te, skai­tė pa­skai­tas Kau­no uni­ver­si­te­te. Kaip pa­skai­ti­nin­kas bu­vo ži­no­mas Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je nuo 1900 m. 

 

A. Gied­rai­tis-Gied­rius gi­mė 1892 m. Luk­šių k. Jur­bar­ko ra­jo­ne. Iki I-ojo pa­sau­li­nio ka­ro gy­ve­no Mask­vo­je, Vo­ro­ne­že. Grį­žęs į Lie­tu­vą 1918 m. rū­pi­no­si pra­džios mo­kyk­lų or­ga­ni­za­vi­mu, Jur­bar­ko pro­gim­na­zi­jos įkū­ri­mu. Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos bu­vo pa­skir­tas įga­lio­ti­niu Jur­bar­ke. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je, bu­vo pra­džios mo­kyk­lų ins­pek­to­rius. Iki 1944 m. iš­lei­do apie 40 kny­gų, dau­giau­sia vai­kams. Kny­ga „Mū­sų Jur­bar­kas“ iš­leis­ta 1997 m. Či­ka­go­je.

 

Nors am­žiaus skir­tu­mas tarp šių švie­suo­lių yra di­de­lis (Vy­dū­nas 24 me­tais vyresnis), ta­čiau veik­los pa­na­šu­mo ga­li­ma at­ras­ti. Abu tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu dir­bo mo­ky­to­jais, ra­šė. A. Gied­rai­tis, pa­ma­tęs, kad trūks­ta vai­kiš­kos lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros, 1920 m. pra­dė­jo leis­ti pir­mą Lie­tu­vo­je iliust­ruo­tą žur­na­lą vai­kams „Ži­bu­rė­lis“. Žur­na­lą spaus­di­no Til­žė­je su Vy­dū­no pa­gal­ba. O Jur­bar­ke nu­si­pirk­ti kny­ge­lių bu­vo ga­li­ma J. Ži­liaus kny­gy­ne. Kny­gą „Lau­kuo­se ir pie­vo­se“, iš­leis­tą 1920 m. E. Ja­go­mas­to spaus­tu­vė­je „Li­tu­a­nia“, ga­li­ma pa­var­ty­ti Jur­bar­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Til­žė­je dėl pra­si­dė­ju­sios in­flia­ci­jos spaus­din­ti bu­vo pi­giau.

 

1923 m. žur­na­lo „Ži­bu­rė­lis“ lei­dy­bą pe­rė­mė Lie­tu­vos Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­ja. 1924-09-21 d. Vy­dū­nas Sma­li­nin­kuo­se da­ly­va­vo Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­jos ko­mi­te­to val­dy­bos rin­ki­muo­se. Buvo iš­rink­tas ka­si­nin­ku. Apie drau­gi­jos veik­lą ra­šė Vo­kie­ti­jos spau­da (prof. ha­bil. dr. A. Pi­roč­ki­no inf.).

Yra žinoma, kad su Vy­dū­nu A. Giedraitis-Giedrius intensyviai ben­dra­vo. Prieš 100 m. te­le­fo­nai ne­vei­kė, tačiau bu­vo­ ra­šo­mi laiš­kai, pla­nuo­ja­mos ke­lio­nės. Laiš­kuo­se vienas kitam nu­ro­dy­da­vo, ka­da ir iki kur at­vyks, lauk­da­vo pa­tvir­ti­ni­mo, kad lauks, pa­si­tiks.

 

Ver­slo rei­ka­lams ir bi­čiu­lia­vi­mui­si bu­vo la­bai ge­ras su­si­sie­ki­mas su Til­že. Kol Ne­mu­nas ne­už­ša­lęs, bu­vo ga­li­ma vyk­ti gar­lai­viu ar­ba nuo Pa­gė­gių iki Sma­li­nin­kų – trau­ki­niu. Iki Sma­li­nin­kų at­vy­kus siau­ruo­ju ge­le­žin­ke­liu, ku­ris vei­kė nuo 1902 m. iki 1944 m., jau vi­sai ne­to­li buvo ir Jur­bar­kas. Trau­ki­nu­kas tu­rė­jo griež­tą tvar­ka­raš­tį. Rie­dė­da­vo lė­tai, daž­nai su­sto­da­vo. Kal­ve­liuo­se pa­si­krau­da­vo bal­tų si­li­ka­ti­nių ply­tų, Ry­dels­ber­ge – po­pie­riaus, Vieš­vi­lė­je – sū­rių, len­tų, ki­tur me­die­nos. Vie­tos ūki­nin­kai pa­ke­liui dar su­krau­da­vo bi­do­nus su pie­nu, dė­žes su na­mi­niais paukš­čiais, nu­pe­nė­tas kiau­les.

 

Ša­lia Sma­li­nin­kų vos už 1 km – Pa­šven­tys. Ten 1922 m. mo­kyk­lo­je dir­bo ir A. Gied­rai­tis. Su­si­tik­ti bu­vo la­bai pa­to­gu. Lie­tuv­inin­kai iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo įstei­gę dau­giau kaip 30 drau­gi­jų. Vien „San­ta­ra“ Klai­pė­dos kraš­te tu­rė­jo 20 sky­rių. Sma­li­nin­kuo­se taip pat vei­kė „San­ta­ra“ – tu­rė­jo cho­rą, šo­kė­jų, ak­ty­viai reiš­kė­si skau­tai, šau­liai. A. Pi­roč­ki­no kny­go­je „Sma­li­nin­kų kro­ni­ka 1920 01 10 – 1939 03 23“ yra nuo­trau­ka, ku­rio­je tarp Sma­li­nin­kų cho­ris­tų sė­di A. Gied­rai­tis-Giedr­ius, jo žmo­na Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė ir jų duk­ra Grož­vy­da. Kny­go­je nu­ro­dy­ta ir ki­ta „Lie­tu­vos ai­do“ (1931 06 22) in­for­ma­ci­ja apie tai, kad Ram­by­ne vy­ko Jo­ni­nių šven­tė. Jung­ti­nia­me cho­re, ku­riam di­ri­ga­vo Vy­dū­nas, da­ly­va­vo ir Sma­li­nin­kų cho­ras.

 

Vy­dū­nas lei­do dai­nų ir gies­mių rin­ki­nius, di­ri­gavo, pats gro­jo ar­fa, smui­ku, kan­klė­mis, se­no­vi­niu lie­tu­viš­ku tri­mi­tu. Or­ga­ni­zavo šven­tes ant Ram­by­no kal­no.

 

Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Dai­nų die­no­je 1924 m. ir ant­ro­jo­je 1928 m. da­ly­va­vo ir Jur­bar­ko cho­rai. Cho­rų va­do­vas bu­vo var­go­ni­nin­kas, gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Jo­nas Po­cius, su ku­riuo Antanas Gied­rai­tis–Giedrius ben­dra­vo įstei­giant Jur­bar­ko gim­na­zi­ją, vė­liau kar­tu dir­bo. Gied­rai­čių na­muo­se taip pat skam­bė­da­vo mu­zi­ka, sto­vė­jo pia­ni­nas, duk­ros Grož­vy­da ir Danguolė mo­kė­jo gro­ti. Apie tai pa­pa­sa­ko­jo Dan­guo­lė Pa­vla­vi­čie­nė, Gied­rai­čių gi­mi­nai­tė, da­bar dir­ban­ti Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

 

1934 m. nuo­trau­ko­je (iš Al­mos Pui­do­kai­tės ar­chy­vo) ma­to­me Vy­dū­ną Jur­bar­ke sė­din­tį tarp mo­ky­to­jų, mo­ki­nių. Ko­kia pro­ga lan­kė­si, to me­to spau­do­je duo­me­nų ne­ra­dau. Jur­bar­ke vi­sa­da lau­kė vai­šin­gi drau­gai Gied­rai­čiai ir svei­ka, pu­še­lė­mis kve­pian­ti bei jo svei­ka­tai la­bai pa­lan­ki ap­lin­ka. Žiob­ri­nin­kų kai­me Ne­mu­no šlai­te prie sa­vo na­mo Gied­raičiai bu­vo pri­so­di­nę daug vais­me­džių, lai­kė bi­čių. Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė bu­vo ne tik vai­šin­ga šei­mi­nin­kė, bet, pa­si­va­di­nu­si Ne­mu­no Ban­ge­lės sla­py­var­džiu, ra­šė kū­ri­nė­lius vai­kams.

 

Abu šviesuoliai, Antanas Gied­rai­tis-Giedrius ir Vy­dū­nas, bu­vo ve­ge­ta­rai. Tuo lai­ku tai bu­vo la­bai ne­įpras­ta. Yra pa­sa­ko­jama, kad ins­pek­to­riui lan­kant kai­mo mo­kyk­las no­rė­ta jį pa­vai­šin­ti pie­tu­mis. Il­gai ieš­ko­ta žu­vies ir įti­ki­nė­ta, kad ne tau­kuo­se kep­ta, o ant svies­to. Bet Antanas nu­liū­di­no pa­sa­kęs, kad nie­ko gy­vo ne­val­go.

 

Rink­da­ma me­džia­gą apie jį gal­vo­jau, kad to­kiam gy­ve­ni­mo bū­dui di­de­lę įta­ką pa­da­rė mo­ky­to­jas, lie­tu­viš­ka­sis „ma­hat­ma“ – Vy­dū­nas, ku­ris la­bai do­mė­jo­si in­dų fi­lo­so­fi­ja. Pa­si­ro­do, kad ve­ge­ta­riz­mu A. Gied­rai­tis su­si­do­mė­jo jau gy­ven­da­mas Ru­si­jo­je. Net pir­mo­sio­se jo nuo­trau­ko­se Jur­bar­ke 1920 m. ma­to­mi marš­ki­nė­liai pri­me­na ra­šy­to­jo L. Tols­to­jaus sti­lių. Vė­liau marš­ki­nius pa­kei­tė į pa­pras­tes­nius ir vie­toj mies­tie­tiš­ko kak­la­raiš­čio ri­šo­si tau­ti­nę juos­tą.

 

Lie­tu­vo­je Vy­dū­nas tu­rė­jo daug bi­čiu­lių. Ke­le­tas jų bu­vo glau­džiai su­si­ję su Jur­bar­ku – tai Ka­zys Ši­mo­nis, dai­li­nin­kas, iliust­ra­vęs dau­giau kaip 100 „Sau­lu­tės“ nu­me­rių, Mstis­la­vas Do­bu­žins­kis, Kau­no te­at­ro dai­li­nin­kas, 1933 m. nu­pie­šęs ir Jur­bar­ko me­di­nę si­na­go­gą. Su jais ben­dra­vo ir A. Gied­rai­tis-Giedrius.

 

1944 m. Vy­dū­nas su di­dži­ą­ja to kraš­to gy­ven­to­jų da­li­mi bu­vo eva­kuo­tas į Vo­kie­ti­ją. A. Gied­rai­tis-Giedrius iš Jur­bar­ko su šei­ma iš­vy­ko taip pat 1944 m. Gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi lie­tu­viš­ko­je Va­sa­rio 16-osios gim­na­zi­jo­je. Nuo 1956 m. gy­ve­no JAV. Duk­ra Da­nguolė iš­vy­ko gy­ven­ti į Aust­ra­li­ją. Grož­vy­da li­ko su tė­vais.

 

Gied­rai­čiai nuo­lat pa­lai­kė glau­džius ry­šius su Vy­dū­nu, lan­ky­da­vo jį Det­mol­de, kvies­da­vo į mi­nė­ji­mus, šven­tes.

Ge­di­mi­nas Zem­lic­kas ra­šy­da­mas apie Či­ka­gos lie­tu­vius, pub­li­ka­vo to­kį pa­sa­ko­ji­mą: „Kar­tą Vy­dū­nas jau sirg­da­mas bi­čiu­lio duk­rai (Grož­vy­dai Gied­rai­ty­tei) pa­sa­kęs: „Tu tu­ri ži­no­ti, kaip ta­vo var­das at­si­ra­do, kaip aš jį su­gal­vo­jau. Vis­kas la­bai pa­pras­ta: tai vai­di­lu­tė, per­nakt ant kal­no kū­re­nu­si am­ži­ną­ją ug­nį, kas ry­tą iš­vys­da­vu­si ne­pa­pras­to gro­žio upę – Ne­mu­ną. Tau apie Ne­mu­ną pa­sa­ko­ti jau ne­rei­kia, ži­nau, kad ir tu įsi­my­lė­ju­si Ne­mu­ną – tai tik­ra gro­žy­bė. Iš tų dvi­ejų žo­džių „gro­žis“ ir „iš­vys­ti“ ir gi­mė nau­jas lie­tu­viš­kas var­das Grož­vy­da.“ Grož­vy­da pa­pa­sa­ko­ju­si, kad jos tė­ve­lis su Vy­dū­nu su­si­pa­ži­no ką tik grį­žęs iš Ru­si­jos 1918 m. Abu la­bai mė­go gam­tą, ant Ne­mu­no kran­to bu­vo ąžuo­lą pa­so­di­nę. O gy­ve­no la­bai vaiz­din­go­je vie­to­je – šalia pla­čios lan­kos, ne­to­lie­se pi­lia­kal­nis. Vy­dū­nas sa­ky­da­vo: „Kai Grož­vy­da pa­augs, bus 17 me­tų, pa­siū­dins jai bal­tus vai­di­lu­tės dra­bu­žius, pa­sta­tys ša­lia ąžuo­lo au­ku­rą ir nu­fo­tog­ra­fuos kaip vai­di­lu­tę.“

 

1953 m. va­sa­rio 2 d. Vy­dū­nas Antano Gied­rai­čio-Giedriaus kvie­ti­mu ruo­šė­si at­vyk­ti į Va­sa­rio 16-osios šven­tę. Tuo pa­čiu me­tu ruo­šė straips­nius sa­vo 85 m. ju­bi­lie­jui. Va­sa­rio 11 d. laiš­ke bičiuliui p­rane­šė, ka­da ir kaip at­va­žiuos. Tačiau jau ki­tą die­ną para­šė, kad ser­ga. Va­sa­rio 13 d. vėl at­skrie­jo ži­nu­tė: „Di­džiai Ger­bia­ma­sai, tai tik ne­lem­ta da­ly­vau­ti Jū­sų su­si­rin­ki­me...“ Tai vie­nas iš pas­ku­ti­nių­ Vy­dū­no laiš­kų. 1953 m. va­sa­rio 20 d. Vy­dū­nas mi­rė Det­mol­de, Vo­kie­ti­jo­je.

 

Po 38 me­tų 1991 m. spa­lio 19 d. Vy­dū­nas bu­vo per­lai­do­tas Bi­tė­nų ka­pi­nai­tė­se. Ve­žant ur­ną su jo pa­lai­kais, vie­nas iš su­sto­ji­mų bu­vo ir Jur­bar­ke. Prie Vy­tau­to pa­min­klo iki va­ka­ro lau­kė ne­ma­žas bū­rys jur­bar­kie­čių.

Grož­vy­da Giedraitytė sve­tur gy­ve­no ak­ty­viai – pri­klau­sė dau­ge­liui or­ga­ni­za­ci­jų – BALF-ui (Ben­dra­sis Ame­ri­kos lie­tu­vių Šal­pos fon­das), da­ly­va­vo Mo­te­rų są­jū­dy­je, dai­na­vo Lie­tu­vos Vy­čių cho­re, rū­pi­no­si lie­tu­viš­kų eks­po­na­tų iš­sau­go­ji­mu. Pa­do­va­no­jo eks­po­na­tų Či­ka­go­je ren­gia­mam Vy­dū­no mu­zie­jui. Mi­rė 2014 m., su­lau­ku­si 85 m.

 

Liko neišsiaiškinta, kur auga tas Vydūno pasodintas ąžuolas, o gal net trys ąžuo­lai, 1913 m. ap­ra­šy­ti Vy­dū­no pje­sė­je „Am­ži­na ug­nis“.

 

Ap­vaikš­čio­jau Ne­mu­no pa­kran­tes Mi­tu­vos in­ta­ke. Ąžuo­lo nie­kur ne­si­ma­to. Gal kas iš vy­res­nių­jų jur­bar­kie­čių ir at­si­me­na jį bu­vus. Ma­žai kas ­me­na ir na­mą, ku­ria­me gy­ve­no Giedraičiai.

 

Bar­kū­nuo­se, da­bar­ti­nė­je A. Gied­riaus-Gied­rai­čio gat­vė­je, prie so­dy­bų tarp liau­nų me­de­lių iš­di­džiai auga ir šim­ta­me­čiai ąžuo­lai. O prie vie­no na­mo – net trys. Iš­li­kęs čia gy­ve­nu­sios mo­ters pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kad tai la­bai svar­būs ąžuo­lai, net ka­ro me­tais sau­goti, kad nie­kas ne­nu­kirs­tų.

 

Gidė N. Paulikienė kartu su Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centru ko­vo 24 d. 14 val. kviečia visus į eks­kur­si­ją „Pa­si­vaikš­čio­ji­mai Vy­dū­no ta­kais Jur­bar­ke“, kurios metu tikisi surasti, kur buvo pasodintas ąžuolas.

Rinktis prie mies­to se­niū­ni­jos Kau­no g. 25.

 

Dau­giau in­for­ma­ci­jos ir iš­anks­ti­nė re­gist­ra­ci­ja tel. 8 447 51 485, el. pa­štu tu­riz­mas@jur­bar­kas.in­fo

 

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: suzadetuviu ziedai
Mūsų partneriai