Veliuonos bažnyčios muziejus pasakoja šimtmečių istoriją

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Prie Nemuno ant aukšto kalno stovinti Veliuonos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia traukia ne vieno pravažiuojančiojo akis. Tai išlakus, grakštus statinys pačiame miestelio centre. Garsi savo istorija ir meno kūriniais ši bažnyčia. Manoma, kad bažnyčios statyba buvo funduota Vytauto Didžiojo ir Jogailos dar 1416 m. Ši viena seniausių katalikų šventovių Žemaitijoje buvo sudeginta per žemaičių sukilimą 1418 m., tačiau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu netrukus atstatyta. 1421 m., oficialiai patvirtinus Žemaičių vyskupiją, Lietuvos valdovas jam priklausančioje Veliuonoje įsteigė parapiją ir užrašė bažnyčiai išlaikyti visą žemutinę miestelio dalį su visais gyventojais, jų žemėmis, krautuvėmis bei smuklėmis.

Mūrinė bažnyčia yra renesansinė, turinti gotikos bruožų. Jos apsidė pusapskritė, zakristija dviaukštė, bokštas kvadratinis. Vidus sudarytas iš 3 navų, skliautuotas, įrengti 7 altoriai. Ji apjuosta mūrine šventoriaus tvora. Bažnyčia įtraukta į kultūros registrų sąrašą ir saugoma valstybės kaip architektūrinis ir sakralinis paveldas.

Ši bažnyčia, pasak pavildosaugininkų, yra pati turtingiausia Jurbarko rajone – paveikslais, skulptūromis, apdaila, architektūra ir istoriniu palikimu. Čia zakristijonu dirbantis Zenonas Brazauskas aprodo viską – bažnyčios vidų, kaip keičiami centriniame altoriuje paveikslai – dabar turi būti Jėzaus Kristaus, o vėliau, nuo rudens, tame pačiame altoriuje bus pakeista Šv. Marija. Tokia tradicija. Rodydamas zakristiją, vargonus, šventorių pasakoja apie įvairiausius bažnytinio meno palikimus. Kadangi apie tai ne kartą rašyta ne viename laikraščių, žurnalų straipsnyje, išleista nemažai mokslinių straipsnių apie religinio meno paveldą Veliuonos bažnyčioje, netgi atskirų knygelių, daug medžiagos sukaupta Lietuvos valsčių serijos knygoje „Veliuona“, neverta daug kartoti gana gerai žinomų faktų. Čia yra žinomo Lietuvos dailininko Petro Kalpoko paveikslų, nutapytų 1922 m., italų dailininko M. E. Andriolio nebaigtas Šv. Juozapo paveikslas, kurį jis tapė 1864 m. pabėgęs iš kalėjimo, kur buvo pasodintas už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Trumpa istorija byloja, kad XVI a. pradžioje Veliuonos bažnyčios patronato teisė, iki tol priklausiusi didiesiems kunigaikščiams, buvo perleista žemaičių vyskupui, ir ši bažnyčia tapo viena svarbiausių katalikų šventovių Žemaitijoje. 1644 m. LDK kancleris ir Veliuonos seniūno Alberto Stanislovo Radvilos rūpesčiu ir lėšomis, taip pat įpareigojus miestiečius ir net apylinkės dvarų baudžiauninkus skirti lėšų bažnyčios rekonstrukcijai, šie maldos namai buvo perstatyti, gotikiniai mūrai įgavo renesanso architektūros formas. Vėlesnės rekonstrukcijos pastatą nedaug tepakeitė. Viduje, kaip ir daugumoje Lietuvos bažnyčių, laikui bėgant, atsirado puošnių barokinių altorių ansamblis.Dauguma šiuo metu bažnyčioje esančių paveikslų sukurta XIX–XX amžiuje. Menotyrininkai atkreipia dėmesį į nepaprastai įdomų ir Lietuvoje gan reto tipo antkapinį paminklą, pastatytą XVII a. viduryje didikui Jonui Kazimierui Bžostovskiui. Šoninėje navoje kabanti XIX a. nutapyta kunigaikščio portreto kopija primena jo, kaip fundatoriaus, nuopelnus.

Pati didžiausia bažnyčios istorinė ir meninė vertybė – gotikinė Marijos su Kūdikiu skulptūra, populiariai vadinama Veliuonos Madona, šiuo metu saugoma Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ši skulptūra kadaise turbūt buvo didžiajame bažnyčios altoriuje ir greičiausiai prieš ją nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. vidurio kasdien būdavo giedamos maldos Švenčiausiajai Mergelei Marijai.

Veliuonos Madona yra bene gražiausia Lietuvoje išlikusi gotikinė skulptūra. Ant Pusmėnulio stovinti Mergelė su Kūdikiu įkūnija daugelį viduramžiais susiformavusių Marijos įvaizdžių – tai ir Nekaltai pradėtoji Ieva, ir Jėzaus motina, ir pan. Ilgą laiką ši skulptūra buvo dingusi. Įdomi jos radimo istorija. Kuomet buvo restauruojama domininkonų bažnyčia Kaune, sovietmečiu paversta „Santakos“ kino teatru, ją rado dėžėje užmūrytoje sienoje. Veliuonoje bažnyčios fasade mes matome kitą Šv. Marijos skulptūrą.

Bažnyčios remontas dar nebaigtas

Daug kartų perstatinėjamą, tobulinamą Veliuonos bažnyčią 2014 m. spalio mėnesį buvo pradėta iš pagrindų remontuoti. Iki 2016 rugsėjo pabaigos per tvarkybos darbų etapą atliktas Veliuonos Vytautine vadinamos bažnyčios pamatų mūro restauravimas, taikant naujas technologijas restauruoti bažnyčios langai, išsaugant autentiškus jų konstruktyvus ir stilistiką. Atkurtos bažnyčios lauko durys, restauruotas fasadų plytų mūras ir tinko apdaila, perdažyti fasadai. Restauruota Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė pagrindiniame fasade ir kryžius rytiniame fasade. Sutvarkytos bažnyčios šventoriaus takų dangos ir pagrindiniai šventoriaus vartai. Bažnyčios viduje įrengta tinko, „sugeriančio“ druskas, sistema. Tačiau bažnyčios vidus dar nebaigtas restauruoti. Pasak čia 9-tus metus tarnaujančio kunigo klebono Šarūno Leskausko, kada ketinama vidaus remonto darbus užbaigti, nėra aišku. Tačiau net ir restauruojamos bažnyčios vidus  nors ir ne su visais ant sienų kabančiais paveikslais, atrodo įspūdingai. Kito tokio mūsų rajone nepamatysi.

Unikalus bažnytinio palikimo muziejus

Atskirai galima būtų pakalbėti ir apie šventorių, nuo kurio atsiveria įspūdinga Nemuno panorama, su jame esančiu lietuvybės puoselėtojų, dainų rinkėjų brolių Antano ir Jono Juškų kapu, Šv. Marijos skulptūra ir kitais gražiais elementais. Tačiau ypatingo dėmesio nusipelno bažnyčios bokšte įrengtas muziejus. Po jį pavedžioja ir eksponatus aprodo 28-erius metus čia zakristijonu dirbantis Zenonas Brazauskas. Jis pasakoja, kad įkurti muziejų idėja kilo čia anksčiau tarnavusiam kunigui Artūrui Stanevičiui. Jis išžvalgė klebonijos ir bažnyčios palėpes, rūsius ir rado nepaprastai daug vertingų eksponatų. Surado gausybę gerai išsilaikiusių metrikų, santuokų registravimo, bažnyčios organizacijų knygų, įvairių kitų dokumentų, šūsnį nuotraukų, įvairių taikomosios dailės dirbinių.

2000 m. liepos 13 d., po Žolinės atlaidų, klebonas kun. A. Stanevičius muziejaus duris atvėrė visuomenei. Z. Brazauskas pasakoja, kad jį įrenginėjo dviese su kitu meistru Nerijumi (pavardės neprisimena). Sako, kad nelengva buvo kloti grindis, kurias nešėsi ir kalė stovėdami ant geležinių kopėčių. Vėliau nemažai darbo pareikalavo laiptų įrengimas. „Vos įbruklinom kai kuriuos. Padarėm visuose aukštuose didesnius langus, kad geriau ekspoziciją apšviestų“, – pasakoja ne tik zakristijonu, bet ir sargu, raktininku, varpininku bei gidu dirbantis vyras. Per dieną kabarotis laiptais iki pat viršaus kartais jam tenka ir po keletą kartų, jei atvažiuoja daugiau ekskursijų. Bilietų šiame muziejuje nėra, kiekvienas gali paaukoti bažnyčiai kiek nori.  

Tik pravėrus duris į varpinės bokštą Zenonas aprodo didžiulius puošnius rėmus, į kuriuos įkomponuotas juodai nudažytas masyvus kryžius. Palydovas sako, kad yra spėjimų, jog paveikslas su šiais rėmais buvęs didžiajame bažnyčios altoriuje. Lipant iš vieno aukšto į kitą, iš patalpų į patalpas pamatai tiek daug eksponatų, kad visus sunku ir įsidėmėti. Vienoje patalpoje po stiklais – daugybė knygų, metrikų, santuokų registravimo, bažnyčios organizacijų, kanceliarinių dokumentų, įvairių leidinių. Vertingiausios knygos - su aprašais. Tarp dokumentų yra ir Švč. M. Marijos Rožinės brolijos XVIII amžiaus knygos su pieštais tituliniais puslapiais. Šios brolijos įsteigimo knygos originalas gražiai atskirai eksponuojamas. Saugomi ir šios brolijos narių sąrašai.

Z. Brazauskas atkreipia dėmesį į vestuvių užsakų knygos, rašytų poeto K. Nezabitauskio-Zabičio, Antano Juškos, čia kunigavusių, autentiškais parašais. Eksponuojami ir mišiolai, 1882-1894 metų „Užsakų prieš šliūbą“ knygos. Šios parašytos lietuviškai, nors dauguma kitų – rusiškai, nes tai buvo spaudos draudimo metai. Čia išdėlioti ar pakabinti ir seni dvaro bei Veliuonos parapijos planai, žemėlapiai, bažnyčios rekonstrukcijos projektai. Ant sienų – nemažai paveikslų.

Viename iš kambarių surinkta gausybė prieškarinių organizacijų vėliavų. Visas jas mūsų gidas parodo, papasakoja, kam kuri priklausė – ateitininkams, šauliams, blaivybės draugijai, moterų sąjungai, jubiliejinė 500 metus paminėti skirta parapijos vėliava ir kt. Šios vėliavos kuo puikiausiai išsilaikiusios, tačiau saugomos, kad šviesa ant jų nepatektų ir nenublukintų spalvų. Kadangi bažnyčioje yra dirbęs garsus dailininkas Petras Kalpokas, nutapęs keletą paveikslų, o kitus restauravęs, muziejaus 1921-1922 metų aukų knygoje parašyta, kad tuo metu P. Kalpokui buvo sumokėta 8900 auksinų.  

Veliuonos bažnyčios muziejuje gausu ir vertingų kalvystės meno dirbinių. Labai įspūdingai atrodo senovinis nukaltas iš geležies lagaminas, skirtas vežtis karieta įvairius daiktus. Daug senovinių žvakidžių, maršalkos lazda, drožinėta aukų dėžutė, žibintų, skrynių, senovinių baldų. Daug įvairių laikotarpių arnotų, kurie  saugojami ne tik čia, šiame muziejuje, bet ir šventoriuje esančiame pagalbiniame namelyje. Yra ir įdomi keptuvė kalėdaičiams kepti. Zenonas pasakoja, kad prie jos turėjo stovėti trys žmonės – vienas  kūreno ugnį, kitas tą keptuvę laikė, nes labai sunki, o trečias – pylė jau paruoštą masę. „Kiek daug darbo čia buvo, įrengiant muziejų. Negyvų karvelių net dvi mašinėles išvežėm. Viską dviese padarėm“, – pasakoja prižiūrėtojas.  

Bažnyčios muziejaus ekspozicijos veda iki pat bokšto, iš kurio atsiveria nuostabi apylinkių panorama. Pašnekovas juokauja, kad vanduo čia pat, ranka pasiekiamas, kai rodo per bokšto langus į Nemuną. Apie ekskursijas, kurios čia užsuka, pasakoja, kad jų būna įvairių, kartais keletas, kartais vienetai. Ir po du autobusus atvažiuoja. Juokauja, kad iki soties prisisportuoja. Tiek metų čia tarnaudamas ir dirbdamas tapo neatskiriama šios bažnyčios dalimi ir tikrai turi ką papasakoti.

Rodydamas šventoriuje esančio pagalbinio namelio vidų ir kalbėdamas apie čia saugomus bažnytinius daiktus, teigia, kad po remonto paveikslai sugrįš į savo vietas. Kito tokio muziejaus, panašu, Lietuvoje nėra. Ir buvęs kunigas, įrengęs šį unikalų objektą, ir dabartinis Šarūnas Leskauskas džiaugiasi galėdami šiuo palikimu pasidalyti su visais čia apsilankančiais. Vertingiausi dokumentai, sudėti į į tvirtą senovinę spintą, atitemptą iš palėpės, su užrašu „Archivum“. Čia saugomi vertingi istoriją liudijantys faktai – tai unikalus Veliuonos bažnyčios paveldas, padėjęs atsirasti ir daugeliui straipsnių apie Veliuonos bažnyčią ir viso miestelio praeitį.   

Šv. Mišios čia vyksta sekmadieniais 12 val., šiokiadieniais 9 val., šeštadieniais 10 val. Rožinio malda – kiekvieną sekmadienį 11.15 val.

Atlaidai: Šventosios Dvasios Atsiuntimo (Sekminių); Šv. apaštalų Petro ir Povilo – birželio 29 d. (keliama į artimiausią sekmadienį); Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) – rugpjūčio 15 d.

Parapijos teritorija. Gyvenvietės ir kaimai: Veliuona, Adomaitiškė, Antkalnė, Aukštrakis, Bereiviškiai, Gervėnai, Girkai, Gystėnai, Graužėnai I, Graužėnai II, Kabučiai, Kalviai, Klangiai, Naujokai, Paagliuonys I, Paagliuonys II, Pakalniškiai, Papiškiai, Pareviai, Pelučiai, Pelutėliai, Rukšioniai, Spruktai, Šilaitynė, Tamošiai (dalis), Terespolis, Žibintai.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje veikia Caritas ir šeimos centras. Yra choras.

Projektas: Sakraliojo paveldo aruodai Jurbarko krašte. Religinės bendruomenės ir šventės

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: suzadetuviu ziedai
Mūsų partneriai