Reklama: akcija

Tremtinės Vitalijos Misiukienės prisiminimai: nuskandintos bitės, atimti namai ir pagalbos šauksmas Sibire

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jau 27-ąjį kartą švenčiame Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ar būtume iki jos atėję, jei ne tūkstančiai prieš dešimtmečius už ją kovojusių žmonių, tūkstančiai išėjusių į miškus, uždaryti į lagerius, ištremti į sibirus? Lietuvių tauta per dešimt partizaninio karo metų neteko 20,2 tūkst. laisvės kovotojų, 186 tūkst. buvo įkalinti ir 132 tūkst. ištremti. Daugelio likusių Lietuvoje gyvenimas buvo suluošintas. Beveik nėra šeimos, kurios nebūtų palietę skaudūs įvykiai. Partizanai Pranas Kasperavičius-Lušas ir Antanas Meškauskas-Meška buvo nušauti 1947 m. sausio mėn. Jurbarko valsčiaus teritorijoje. Antano Meškausko-Meškos sesuo Vitalija Misiukienė, išgyvenusi brolio žūtį ir šeimos tremtį amžinojo įšalo žemėje Igarkoje, gerai atsimena tuos laikus.

Tremtis buvo neišvengiama

 „Mes prieš karą gyvenom netoli ligoninės. Tėtis Pranas Meškauskas buvo Lietuvos karys savanoris, todėl gavo žemės sklypą ir su mano mama Stase dabartinėje Sodų gatvėje prie Imsriuko, labai gražioje vietoje pasistatė namą. Užveisė didelį sodą. Tėvai buvo labai darbštūs. Tėtį išrinko seniūnu Jurbarkų kaime. Laikė vieną arklį, keturias karves, avių, paršiukų, vištų. Pirmiausia gimė mano broliai – dvyniai Juozas ir Pranas, po to Antanas, ketvirtas, metais vyresnis už mane, Vladas. 1930 metais gimiau aš. Kadangi prieš tai pasaulį išvydo keturi broliai, tėtis labai džiaugėsi sulaukęs dukters. Pasakojo, kad tai įvyko sekmadienį. Po 3 metų gimė sesuo Zita. Augom šešiese. Vieną iš vyriausiųjų, Juozą, padėjo auginti mamos giminės Eržvilke. Broliai mokėsi ir Dainių kaimo mokykloje, ir čia prie dvaro parko buvusioje. Kai paaugom, mudu su broliu Vladu lankėm gimnaziją“, – prisimena Vitalija.

 Pasakoja, kad jau 1941 m. jų šeima buvo papuolusi į trėmimo sąrašus dėl to, kad tėtis – kariuomenės savanoris. Tuomet nespėjo išvežti.  „Kai antrą kartą jau po karo rusai atėjo, jausmas buvo nekoks – visi bijojo. Stribai vogdavo gyvulius, ir mūsų avis dingo. Turėjom penkis avilius bičių. Vieną rytą tėvelis atsikelia ir sako mums – nebėra bičių. Mes gyvenom ant kalno paimsry, bėgam su broliais ieškoti. Žiūrim – atnešti prie Imsriuko. Matosi, kad vanduo ant jų piltas ir bitės nuskendę. Tik koriai paimti, kai išplaukė, mat kitaip jų išimti negalėjo. Parbėgam, sakom, tėveli, radom, bet visi šlapi. Jis nuėjo, tuos avilius parsivežė, bandė dar gelbėti kai kurias biteles, bet labai mažai atsigavo“, – pasakoja jurbarkietė apie nežmonišką okupantų elgesį.

 Broliai ANtanas ir Vladas – partizanai

 Ji prisimena, kad brolis Antanas tuoj po karo, dar 1945-aisiais, išėjo į mišką pas partizanus. Kitas brolis Vladas taip pat nutarė sekti jo pėdomis. Praną Meškauską dėl to areštavo: „Tėveliui stribai sako, eik, parsivesk iš miško vaikus. O jis nė nežinojo, kur jie. Tas vyresnis Antanas liepė Vladui eiti namo, nes tėvus į Sibirą išveš. Sakė, kad jam kelio atgal jau nėra. Vladas grįžo, tada tėvelį paleido. Aplink vieni kaimynai labai nepatikimi buvo, sekė, skųsdavo, kad nesimato Meškauskų sūnaus namuose“.

Pašnekovė prisimena, kad paskui jos brolis Vladas susirado gimnazijoje draugų, su kuriais atsišaukimus prieš sovietų okupantus ant sienų klijuodavo, partizanų kapus puošė. Tuomet jį ir dar keturias merginas areštavo – atpažino pagal bendrą visų nuotrauką. Tai buvo Aldona Maskolaitytė, Birutė Povilaitytė ir seserys Orentaitės. „Vieną kartą Vladas iš gimnazijos pareina, atseka jį klasiokai komjaunuoliai. Nusiveda į pušyną, o ten stribai su ginklais apsupa. Jei bėgs, nušaus“, – prisimena Vitalija. Vladą 1946 metais nuteisė 10 metų lagerio ir 5 tremties.

„Buvo 1947-ieji, kai per Tris Karalius mama grįžo iš bažnyčios. Atsisėdo ir verkia. Sako, kad mūsų Antanas atvežtas prie turgaus, jai Aldona Maskolaitienė, kurios dukra kartu su Vladu buvo areštuota, papasakojo. Mama manęs klausia, ar eisiu pažiūrėti.  Tik pataria kaip nors apsimūturiuoti galvą, kad niekas nepažintų. Nueinam su Maskolaitiene, o širdis tik į vieną pusę traukia žiūrėti. Aldona buvo drąsi, nukirpo Antano plaukų kuokštelį, kad įsitikintų, ar ten tikrai jis. Juos su draugu apsupo link Eržvilko važiuojant, norėjo gyvus paimt, todėl Antanas, pasiėmęs Marijos paveikslėlį, nusišovė į smakrą įrėmęs sau pistoletą. Veidą sudarkė, bet aš iš plaukų, iš likusių veido bruožų, figūros pažinau, kad tai jis. Kitas buvo Pranas Kasperavičius nuo Eržvilko, metais vyresnis“, – apie baisias brolio žūties aplinkybes prisimena pašnekovė. 

Vitalija pasakoja, kad partizanų kūnus porą ar tris paras aikštėje laikė, laidoti neleido. Meškauskai sužinojo, kad vienas vyras arkliu pakinkytu vežimu gabendavo tuos kūnus prie žydkapių ir sumesdavo į griovį. Kai jiems pasakė, kad Antaną ten nuvežė, atėjo ano žuvusio draugo mama ir siūlė S. Meškauskienei naktį išsikasti juos ir palaidoti. Tik vyras, nugirdęs šį pokalbį, labai išsigando ir neleido to padaryti. 

Vargų pradžia

1948 gegužės 22 d. penktą valandą ryto Meškauskų šeimą pabudino įnirtingas šunų lojimas ir garsus beldimas į langus ir duris. „Mane, sesę, tėvukus ir brolį Praną (ką tik grįžusį iš rusų kariuomenės) sušaukė į vieną kambarį ir sako – jūs ištremiami į kitą kraštą. Pradėjau verkti, rusas liepė ne rėkti, o krautis savo daiktus. Kiek spėjom per 15 minučių, tiek ir pasiėmėm. O taip tikėjosi tėvai, kad neišveš. Tėvelis neseniai visus mokesčius buvo sumokėjęs, kad „nors tiek atsiteist“. Mama išeidama peržegnojo namus ir nugriuvo išėjusi ant keliuko. Jie tiek išgyveno, man labiausiai jų buvo gaila. Tiek vargo, statėsi, kūrė ir viskas per vieną akimirką sugriuvo. Tą dieną man kaip tik suėjo 18-ka ir svarbiausius egzaminus gimnazijoje jau buvau išlaikiusi“, – tas rytas visam laikui įstrigo jurbarkietės atmintyje.

Šeima savo pasikinkytu arkliu vežimu atvažiavusi tą ankstyvą rytą į Dainius, pamatė, kad tų padvadų jau ir daugiau yra. Vitalija sako, kad labai smarkiai šunys kaukė, kai juos vežė, girdėjosi visose sodybose. „Atvažiavo mašinos, liepė pundulius susikraut. Iš Smalininkų tuo pačiu ėmimu trėmė Lukošius, iš Jurbarko Borkertus, Babilius, senukus Jocius, kuriems buvo jau virš 70 metų, partizanų vado Petro Paulaičio mamą, taip pat senutę, tiesiog meste įmetė į sunkvežimį. Visi į Varlaukio geležinkelio stotį ir – į gyvulinius vagonus. Prasidėjo dviejų mėnesių kelionė į amžinojo įšalo žemę“, – prisimena jurbarkietė.

Pasakoja, kad važiuojant traukiniu daug kas rašė ir metė laiškus per vagono langelius su užrašais, kur jie dabar yra ir savo draugų, pažįstamų adresais, tikėdamiesi, kad kažkas juos išsiųs. Važiuodami labai karštai žmonės meldėsi, kad tik Lietuva vėl laisva būtų ir jie galėtų sugrįžti. „Vieną rytą, jau neatsimenu kada, kaip davė toks didžiulis smūgis į vagoną, tik dulkės pakilo. Įvyko traukinio avarija – užvažiavo ant tuščio vagono. Ilgai neatidarė durų, žmonės klykė, rėkė. Kai atidarė, liepė stipresniems padėti. To, ką išvydau po tos katastrofos, nepamiršiu niekada gyvenime – tarp vagonų pažįstamas iš Girdžių prispaustas šaukia gelbėkit, bet ką jau jam bepadėsi. Viena moteris buvo su žindomu kūdikiu glėbyje – kraujas laša jai nuo veido ant to vaikelio, jie abu kruvini. Niekas nežiūrėjo, ar sunkiai sužeisti žmonės dar gyvi, nė pulso netikrino, visus suguldė ir užpylė žemėmis. Jokio kapo anei kryželio nė žymės neliko. Tuomet žuvo ar buvo sužeisti keli šimtai žmonių. O mus suvarė atgal į vagonus“, – kraupiais išgyvenimais dalijasi moteris.

Tremtinius nuvežė į Krasnojarsko kraštą. Ten barakuose jie dvi savaites laukė, kol atplauks laivai ir gabens toliau Jenisiejaus upe į šiaurę. Jų laivas vadinosi „Stalinas“. Vitalija sako, kad suvarė visus kaip pakliuvo į laivo denį: „Kelionė buvo sunki. Ant tako savo daiktus susidedi ir saugai, kad nepavogtų. Visą kelionę valgėm iš savo terbų, rusai nepasivargino nė duonos kąsnio paduot, tik pasiūlė arbatos – karšto vandens.“

Igarkoje

Igarkoje jie išlipo liepos 1 dieną; tuo metu ten dar buvo sniego ir ledo. Ant kranto jau laukė arklių kinkiniai. Visą šeimą uždarė į vieną mažą kambariuką. Narai gulėti jau buvo paruošti. Vitalija pasakoja, kad šaltis buvo nepakeliamas, vėjas pūtė per palaikius langus, malkų iš pradžių irgi neturėjo. 

Ten buvo medžio apdirbimo fabrikai-lentpjūvės, kurie gamino medieną ir eksportui. Ji pati, tėvelis ir brolis Pranas įsidarbino viename iš jų. Sibire atlyginimai buvo labai maži, vos užteko duonai ir kombinuotiems riebalams. „Ką mama turėjo geresnio iš rūbų, staltiesių siuvinėtų, nešdavo parduoti. Mes žiūrim su sese per langą, ar su šypsena pareina, ar ne. Jei šypsosi, reiškia pardavė. Prie duonos stovėdavom didžiulėse eilėse, dažnai vietiniai nustumdavo. Ir ta duona šlapia. Šeimos davinį vienas laisvai būtum galėjęs suvalgyti. O mama dar ir tuos senukus, kurie kartu iš Jurbarko važiavo, šelpdavo. Buvo pasiėmusi puodus iš namų, virdavo košes iš miltų, kruopų“, – sako jurbarkietė. 

Vitalija pasakoja, kad greitai prasidėjo mirtys ir iš bado, ir iš šalčio. Jie su veltiniais miegodavo kambaryje, vanduo užšaldavo, mama keldavosi naktį pakurti krosnelę. Ir plaukai prie lango ne kartą yra prišalę. Pirmais ir antrais metais viduriavimai, ligos nuvarė į kapus tūkstančius – ypač senelius ir vaikus. Niekas nesirūpino, nes jie vietiniams buvo parazitai ir banditai. Rusams buvo pasakyta: banditų atveža, užsirakinkit duris. Vandenį nešdavosi visi iš vieno krano, tai jį benešant dažnai koks rusiukas pribėgęs pjuvenų saują įmesdavo.

 Lengviau tapo po Stalino mirties, tada tremtiniai šiek tiek atsigavo.  Jurbarkietė prisimena, kad 1951 m. jai leido dirbti prie lentų skaičiavimo. Priėmė, nes raštas buvo gražus, mat reikėjo dokumentus pildyti. Kai į kabinetą, kuriame buvo lietuvės, ateidavo užsieniečiai, neleisdavo tarpusavyje lietuviškai kalbėtis. Ir prie laivų 1,5 km neprileisdavo. Apie trėmimus niekas pasaulyje juk neturėjo žinoti. Vieną kartą į kontorą kažkas atnešė lentą su užrašu: „Gelbėkit mus. Mūsų, lietuvių, čia 3000“. Tikėjosi, kad užsieniečiai perskaitys. Tardė, kas tai padarė, tačiau niekas neprisipažino. Paskui kiekvieną lentą žiūrėdavo, tikrindavo, ar nėra kokio užrašo. Visaip bandė gelbėtis tremtiniai, nors ištrūkti nebuvo jokios vilties. Vienintelė, nuolat kartojama, kad „Amerika ateis, Amerika išgelbės“.   

Pašnekovė prisimena ir 1949 m. vasarą, kai ją su broliu išvežė už 400 kilometrų į tundrą šienauti: „Tokias roges „valakuškas“ prikrauna ir veža į baržą, plukdo į Igarką arkliams šerti. O utėlės kad užpuolė. Turėjau ilgą kasą, todėl paprašiau draugės žirklių, kitaip juk neišnaikinsi. Kai nusikirpau tą kasą, pašiurpau – gyvenime nesu mačius tiek utėlių. Palikau tik kuoduką priekyje ir su skarute pravaikščiojau tą vasarą. Net brolis nesuprato, kad aš be plaukų.“ 1951 m. ji ištekėjo už lietuvio iš Ukmergės Gabrieliaus Misiulio. Sibire gimė jų sūnus Antanas. Ten ir pakrikštijo, nes berniukas gimė neišnešiotas ir labai silpnas.

Grįžus į Lietuvą

Paskelbus amnestiją, į Lietuvą pirmą išleido Vitalijos sesę Zitą. Paskui brolį Vladą, kuris po lagerio buvo pas juos į Igarką atvykęs. 1957 m. paleido ir juos – ji jau 8-tą mėnesį laukėsi antrojo vaiko – dukters. Jau Lietuvoje 1958 m. gimė Liucija. Kai grįžo į Jurbarką, namai buvo atimti – juose gyveno kolūkio pirmininko pavaduotojas. Meškauskai kreipėsi į pirmininką, kad leistų gyventi nors pusėje savo namo, nors tėvus, tačiau šis atsisakė. „Mes glaudėmės pas pažįstamus, vienus ar kitus. Kažkas užskundė, kas esam neregistruoti. Atėjo komisija. O aš tik ką po gimdymo, pradėjau verkti ir sakau – vežkit atgal į Sibirą arba bent palapinę leiskit pasistatyt. Leido po to susirasti, kas sutiks priregistruoti. Pradėjom ieškoti nusipirkti savo namą, taip ir atsidūrėm čia, prie Imsriuko. Prie to pačio vaikystės Imsriuko, tik prie kito vingio“, – apie gyvenimo pradžią Lietuvoje pasakoja jurbarkietė.

 Vitalijos vyras įsidarbino statybos organizacijoje kalviu. Kai vaikai paaugo, ji pati įsidarbino Dainių durpyne, paskui melioracijoje prie drenažo vamzdelių išdirbo iki pat 1986 m., kuomet išėjo į pensiją. Sodyboje prie Imsrės gyvena nuo 1960 m. Pasakoja, kad ne taip seniai anūkas Antanas šalia pasistatė namuką. Džiaugiasi, nes kartu jai smagiau.  

Nepriklausomoje Lietuvoje

Jurbarkietė sako, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, juos, tremtinius, pradėjo gerbti, domėtis jų istorijomis, ieškoti partizanų kapų. Vitalija pasakoja, kad jos brolis Vladas visuomet buvo didelis patriotas, todėl nepriklausomybės metais labai daug prisidėjo prie LPKTS Jurbarko skyriaus veiklos, buvo karys savanoris, LLKS Kęstučio apygardos vadas, rinko medžiagą apie partizanus, prisidėjo perlaidojant jų palaikus, įamžinant prisiminimų vietas. Vladas pasirūpino, kad būtų perlaidotas Antanas su draugu Jurbarko kapinėse. Ji ir jos sesuo Zita Krapavickienė taip pat įstojo į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą.

„Moku sąžiningai mokesčius, visuose renginiuose dalyvauju, partizanų kapus tvarkau, nes jaučiu, kad priklauso. Kovo 11-oji man didelė šventė, nes tėvelių buvo įskiepyta meilė Lietuvai“, – tvirtina moteris. Knygas apie Igarką ji ir dukrai, ir sūnui padovanojo, pažymėjo baraką, kur sūnus gimė, kad savo vaikams ir anūkams parodytų.

„Kai grįžom iš tremties, brolis Vladas buvo nuėjęs į mūsų senuosius namus, norėjo juos atsiimti. Tas „naujasis šeimininkas“ ir sako, vesk mano dukterį, tau ir atiteks. Jis kad pakėlė vėją, sako aš patriotas esu, o dabar komunisto dukterį imsiu, kad namus atgaučiau? Niekada. Tas komunistas, beje, buvo atvažiavęs pas mus, kai mama ir tėvelis dar buvo gyvi. Sako, Meškauskai, pirk savo namus. Mama staigiai išgrūdo jį pro duris. Rašėm į spaudą, kovojom, norėjom atgauti namus, tik kad niekas mums nepadėjo“, – prisimena Vitalija.

Jurbarkietė tremtinė ypač didžiuojasi savo anūku Antanu, kuris išėjo į tarnauti savanoriu ir liko karo tarnyboje. Jos nuomone, toks giminės kovos už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę tęstinumas yra labai gražus. 

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai