Reklama: akcija

Tragiškas žydų likimas gelbėtojų palikuonių prisiminimuose

Straipsnis  3 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

„Mūsų laiko“ redakcija prieš Velykas sulaukė nepaprasto el. laiško. „Dėkoju Rimantui ir „Mūsų laikui“ už Jurbarko rajono žydų gelbėtojų paiešką“, – el. laiške dėkojo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja. Po to, kai laikraštyje ir internetinėje erdvėje pasidalijome informacija apie ieškomus žydų gelbėtojų palikuonius, atsiliepė net dviejų šeimų atstovai.

 „Visų pirma, tai Leizerio Michailovskio gelbėtojų Antaninos ir Juozo Totoraičių palikuoniai. Susisiekė Vilniuje gyvenantis sūnus Jonas Totoraitis, su kuriuo aptarta, kokių duomenų iš Totoraičių šeimos atstovų muziejui reikėtų pristatant Antaniną ir Juozą Totoraičius Lietuvos apdovanojimui „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. 

Taip pat paskambino dar vienas šios šeimos atstovas, Juozo ir Antaninos anūkas Raimondas Totoraitis. 

Antroji šeima, kuri atsiliepė – tai Zofijos ir Jono Sabo dukra Danutė Puišienė (1930 g.), gyvenanti Jurbarko rajone“, – rašo D. Selčinskaja. 

Kovo pabaigoje į „Mūsų laiko“ redakciją pagalbos kreipėsi Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus atstovai, prašydami atsiliepti Jurbarko krašto žydų gelbėtojų palikuonius. Į redakciją šio muziejaus atstovus nukreipė iš Jurbarko kilęs istorikas Rimantas Jokimaitis. 

Priminsime, kad karo metais Galnaičiai ir jų dukra Antanina Totoraitienė (Galnaitytė) gyveno Jurbarko rajono Geišių kaime. Ši šeima išgelbėjo jurbarkietį Leizerį Michailovskį. 1941 m. liepos 3 d. Leizerį Michailovskį Jurbarko žydų kolonoje varė sušaudymui. Jis ėjo paskutinėje gretoje ir nusprendė, kad ir labai rizikuodamas, pabėgti. Iš pradžių pasislėpė griovyje, paskui beveik šliaužte nuslinko gerai žinomais takeliais Geišių k. link, kur gyveno jam gerai pažįstama Galnaičių-Totoraičių šeima. Antanina ir Juozas Totoraičiai, negalvodami apie mirtiną pavojų, slapstė jį visą karą. Iškilus pavojui Leizeris rasdavo prieglobstį pas Totoraičių kaimynus Bilevičius. Kai 1944-ųjų pavasarį buvo rastas peršautas policininkas ir buvo atliktos kratos, L. Michailovskis slėpėsi pas Joną Sabą, paskui vėl grįžo pas Totoraičius.

Leizerio Michailovskio tėvas Chaimas, du broliai ir sesuo buvo nužudyti Jurbarke 1941 m.

Prisiminimais apie anuos tolimus laikus sutiko pasidalyti Jono ir Zofijos dukra Danutė Puišienė, gyvenanti Rotuliuose bei Antaninos ir Juozo Totoraičių sūnus Juozas, gyvenantis Jurbarke. Ir nors tuo metu Danutei tebuvo 10 metų, o Juozui apie 7-erius, aplinkybes, kaip jų namuose slėpėsi žydas Leizeris Michailovskis, visų vadinamas Leiškiu, jie gerai prisimena, nors kai kurios detalės jau apsinešė laiko patina. Šis straipsnis tebus kuklus atminimas Jurbarko žemėje gyvenusiems tautiečiams žydams ir jų gelbėtojams.

 „Mes gyvenom Pirmųjų Antkalniškių kaime. Nuo Geišių kaimo skyrė tik keliukas ir viena sodyba. Šeimoje buvo tėtis Jonas, mama Zoselė ir mes, trys dukterys. Aš buvau vyriausia, tėtuko pagalbininkė. Jį labai mylėjau. Buvau penketais egzaminus išlaikiusi Antkalniškių mokykloje, kada karas užpuolė. Tuo metu man buvo panašiai 10 metų. Atsimenu labai didelę mūsų sodybą, buvo prūdai nemaži iškasti, 11 hektarų žemės turėjom. Šimtamečiai ąžuolai augo rytinėje pusėje, o sode – 50 vyšnių medžių. Nusirpusias uogas tėvai veždavo mūsų žydeliams į Jurbarką parduoti. Labai gerai bendravo su visais Jurbarko žydais. Kai juos šaudė, mamytė baisiai verkė, sakė mano žydelius šaudo, labai išgyveno“, – pasakoja Danutė, pati graudindamasi.

Prisimena, kad tėvai į Jurbarką arkliais veždavo sviestą, kiaušinius, kitus maisto produktus ne į turgų, o tiesiai į namus savo draugams žydeliams. Dovanų vaikams Sabai parveždavo macų, tai buvo didžiosios lauktuvės. „Baisiai daug turėjo draugų žydų ir baisiai gailėjo jų“, – tarmiškai sako ji. 

Danutė pasakoja, kad Leiškis (Leizeris Michailovskis, - aut.) prieš karą į jų kaimą dažnai atvažiuodavo arkliu kinkytu vežimu supirkti skudurų, todėl visi aplinkiniai jį gerai pažinojo, bendravo. Moteris sako, kad kitaip jo niekas nevadino, tik Leiškiu. Ir tik dabar ji pati iš spaudos sužinojo tikrąjį jo vardą ir pavardę. Apie tai, jog jų sodyboje slapstosi Leiškis, jai tėvai nepasakojo. Sakė, jog tėtis vienas būtų prisiėmęs atsakomybę, kad visų nesušaudytų. Danutė pasakoja, kad gyvai Leiškį pamatė tik tada, kai baigėsi karas ir jis atėjo pas juos į kambarį. O tuo metu, kai slėpėsi, ji nešė kelis kartus jam valgyti.

„Bulvių rūsys buvo su durelėmis. Mamytė sako, nunešk maisto prie tų durelių, pabelsk ir eik šalin. Nunešdavau, padėdavau ir viskas. Girdėdavau, kad tėtis eina arklių šert, sako sutepk sumuštinių. O kam, neklausiau. Kiek laiko pas mus jis buvo, nežinau. Ne nuolatos, kas ten žino kiek, nedrįsau paklausti, nekamantinėjau. Bet kaimynai ir jų vaikai tikrai visi žinojo, tik niekas neįdavė, vieningi anksčiau buvo žmonės. Paskui, jau po karo, jis pas mus atvažiuodavo vežimu ar ateidavo pėsčias. Ir žmoną antrą atsivežė supažindinti. Mamytė pradėdavo verkt, nes pažinojo pirmąją žmoną ir tėvus“, – pasakoja rotuliškė. Prisimena, kad antroji Leizerio žmona buvo žydė, labai graži, daug už jį jaunesnė. Rodo ir vienintelę jos fotografiją, darytą jų sode. Leizeriai Jurbarke gyveno name, kuris stovėjo dabartinio pašto vietoje. Pas juos Danutė dažnai užsukdavo būdama Jurbarke, visuomet skaniai ją privaišindavo, mokėjo labai skaniai gaminti. Kai Danutei gimė sūnus, Leizerienę kvietė krikštynoms šeimininkauti. Vėliau, kai namą nugriovė, o Leizeris Michailovskis apie 1979 m. mirė, Leizerienė išvyko, Danutės žiniomis, į Izraelį: „Atsisveikinom, atsibučiavom ir išvyko. Jis mirė Šimkaičių ligoninėje. Gaila, kad taip ir nutrūko ta draugystė, adreso ji neatsiuntė, bet prisimenu ją labai šviesiai. Man ji buvo kaip sesuo.“

Šią istoriją prisimena ir kita tose apylinkėse gyvenusi moteris Onutė Paškauskaitė-Giedraitienė. Jos tėvų sodyba buvo šalia, Antkalniškių kaime. Ji papasakojo, kad visi kaime žinojo, jog slapstosi žydas Leiškis. Onutė labai gražiai atsiliepia ir apie Joną Sabą, sako, jog šis būdamas turtingesnis, jiems padėdavo, skolindavo ir pinigų, ir arklius darbams nudirbti. Labai geras buvo žmogus. O kai po karo jos vyras gulėjo vienoje palatoje su Leizeriu, Onutė, pasakoja, aplankydavusi ir pakalbindavusi jį. Tai ji ir paskambino savo jaunystės dienų draugei Danutei, kad kviečiami atsiliepti L. Michailovskį gelbėję žmonės.

„Tėveliai gal ir galėjo gauti kažkokį apdovanojimą už tą slėpimą, bet niekas nesiekė to, nenorėjo jokios garbės. Pareiga buvo padėti. Tėtukas buvo didelis Lietuvos patriotas, žemę labai mylėjo, arkliai gražiausi pas mus augo. Buvo ir sąraše į Sibirą tremti, gavo žinią, kad veš, todėl dažnai išeidavo naktimis į laukus saugotis“, – prisiminimais dalijasi rotuliškė Danutė, spalį švęsianti 87-ąjį gimtadienį. 

Buvusioje Sabų sodyboje dar likę ąžuolai, bet namo nebėra. „Tėtis baisiai išgyveno, kad viską atėmė, net arklius mylimus, mamytei sakė, kad gyvas nepasiduos. Turėjo ginklą, sakė ginsiuosi – nei vokiečiams, nei rusams nepasiduosiu“. Kas ten žino, kaip būtų susiklostęs Sabų likimas, nes Jonas Sabas gana anksti 1947 m. mirė nuo plaučių uždegimo.   

Kitas mūsų pašnekovas – 1934 m. gimęs Juozas Totoraitis, gyvenantis Jurbarke. Vyras pasakoja, kad visa istorija vyko mamos tėviškėje Geišių kaime, kur šeima tuomet gyveno. „Man buvo apie 6-7-erius metus. Gerai prisimenu tą faktą, kurį žinojo ne tik mūsų šeima, bet ir aplinkiniai žmonės. Visi žinojo. Buvo prie namo malkinė, prie malkinės kitas pastatas, jame kaip ir duobė tokia padaryta. Ten eidavom malkų parnešt ir žiūrim, kad po apačia žmogus yra. Ir tvarte jis būdavo, ir ant šieno. Tėvai apie tai prie mūsų nesikalbėjo, nesakė, bijojo, nes būtų visus sušaudę. Kiekvieną dieną – baimė. Valgyt mama nunešdavo, paskui jau ir mums, vaikams, leido. Mes eidavom į jį paslapčia pasižiūrėti. Manau, kad jam nebuvo ten šalta. Kiek metų slapstėsi? Gal per visą karą. O pamačiau jį iš arti jau po karo, kai atėjo iš slėptuvės. Lauke žiūriu, kad eina žmogus, maišą ant pečių užsidėjęs. Žiūriu, kas čia toks atėjo – ogi Leiškis, – pasakoja Juozas Totoraitis. – Ateidavo po karo pas mus, prapuldavo kuriam laikui ir vėl ateidavo. Aš paskui gyvenau pas juos, kai sukūrė antrą šeimą, o aš lankiau mokyklą Jurbarke. Su tėvais Leiškis buvo pažįstamas nuo senų laikų, kai prieš karą atvažiuodavo skudurų rinkti į kaimą.“

Juozas prisimena, kai žydą slėpė, vieną kartą buvo atėję daryti kratą. „Kaimynai pasakė, kad ateina kažkas į namus. Leiškis pakilo ir išėjo per laukus, pabėgo, nepamatė jo tąkart. Slapstėsi kitur, o vėliau vėl atėjo. O tie paklausė, ar yra žydų, paklausinėjo ir išėjo. Jie buvo lietuviai. Mama smarkiai tada išsigando, būtų sušaudę, nes su šautuvais atėjo. Bjaurūs laikai buvo, – prisimena J. Totoraitis.

Kaip ir tai, jog vieną vakarą pakrantėje prie upelio jis eidamas išgirdo kulkosvaidžių pliūpsnį. „Po to pertrauka. Ir vėl. Aiškiai girdėjosi. Pareinu, klausiu, kas čia darosi. Mama sako, žydus šaudo. Nustoja ir vėl duoda. Ir baisu, ir gaila. Pasakojo, kad šaudė daugiausia lietuviai. Pažinojau tokį vieną, pas mus kaime buvo apsistojęs iš Veliuonos. Kaimynų pažįstamas ar giminė, šnapsą virė ir gėrė. Visi žinojo apie tai, kad žydus šaudė, pats pasakojo. Atrodė, žmogus kaip žmogus. Vieni šaudė, kiti slėpė“, – prisimindamas praeitį reziumuoja Juozas.

Tvirtina, kad jokio apdovanojimo jam nereikia, tik vietos geros po žeme. Ir tėvų poelgio pernelyg nesureikšmina, tik sako, kad baisi rizika buvo.

Dar prisimena kaip per kaimą bėgo žydukai du ar trys. Vijosi juos toks Balys: „Aš einu palei upę, žiūriu, jis ateina su šautuvu, taikosi į mane. Jis vienoje upelio pusėje, aš kitoje, klausia, ar nepraėjo žydai, sakau, kad ne. Jis taikosi į mane šauti, aš tyliu, stoviu, laukiu, kol šaus. Labai ilgai. Paskui perėjo upelį, paėmė už krūtinės ir vilko kokį kilometrą iki tokio kelio, vėliau pastūmė ir nubėgo. Galvojo, kad pasakysiu, ar mačiau, bet nepasakiau. Kai grįžau, mama sakė, kad visas mano veidas iš išgąsčio buvo mėlynom dėmėm nusėtas.“

Tokiais prisiminimais pasidalijo du žydo gelbėtojų palikuoniai. Mes  galim pasidžiaugti, kad buvo tokių žmonių, o šiuo atveju, galima sakyti, gelbėjo ne tik šie žmonės, bet ir visi aplinkiniai kaimynai – žinodami, bet neišduodami.

Daugiau galite skaityti naujausiame „Mūsų laikas“ laikraštyje.  Nusipirkti galite čia.

Straipsnis  3 komentarų
Mūsų partneriai