Pilietiškumas. Savęs tapatinimas su konkrečia vieta turi prasidėti vaikystėje

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Kitais metais švęsime Lietuvos valstybės 100-metį, tačiau jau dabar jam paminėti organizuojama daugybė renginių, akcijų, naujų paminklų tautos didvyriams statymų, netyla diskusijos, kaip geriau šią datą paminėti. Šiuo ikišventiniu laikotarpiu visuomenėje nuolat diskutuojama ir apie pilietiškumą, apie aktyvius, atsakingus bendruomenės narius, kuriems rūpi kitas žmogus, kuriems rūpi aplinka, kurioje jie gyvena, rūpi Lietuvos ateitis. Apie pilietiškumą pasidalyti mintimis su „Mūsų laiko“ skaitytojais sutiko vienas iš Sąjūdžio pradininkų Jurbarko rajone, buvęs aktyvus Žaliųjų judėjimo dalyvis  jurbarkietis Rimvydas Pažereckas.

Kaip paprastai žodžiais paaiškintumėte, kas yra pilietiškumas.

Mūsų dienomis ši sąvoka labai įvairiai aiškinama ir įsivaizduojama. Tai priklauso nuo šalies, jos kultūros, politikų mentaliteto, visuomenės išsivystymo lygio ir net tokio faktoriaus kaip geografinė padėtis. Vienaip pilietiškumas buvo suprantamas XIX amžiuje, antraip XX amžiaus viduryje, ką jau kalbėti apie XXI amžių. Amerikiečiai, brazilai, lenkai, vokiečiai ar rusai be jokios abejonės šią sąvoka aiškintų skirtingai – taip, kaip jiems skauda dėl savo tėvynės ir jos likimo.

Labiausiai pilietiškumo sąvoka ir pats žodis skamba didžiųjų visuomenės sukrėtimų – perversmų, revoliucijų, karų – priešaušryje, eigoje ir po jų. Šį žodį labai mėgsta šių sukrėtimų šaukliai ir vedliai. Mūsų dienomis pilietiškumas yra visų pirma atsakomybė už tą aplinką ir tuos žmones, kurie yra šalia. Mes turbūt vieninteliai Lietuvos  istorijoje turime galimybę suvokti  savo aplinkos trapumą ir pažeidžiamumą.  

Atrodo paprasta, bet nė viena šalis be sąmoningų savo piliečių egzistuoti negali – tą byloja jau Antikos ir Romos istorija. Senovės graikai buvo tikri savo miestų – valstybių, romiečiai – jau savo imperijos piliečiai ir patriotai. Čia yra pilietiškumo ištakos. Nėra piliečių – nėra ir valstybės.

Lietuviai piliečiais tapo arba pradėjo jais tapti gan vėlai, kuomet atkūrė savo valstybę 1918 metais. Nors Lietuva kaip valstybė egzistavo daug anksčiau, bet pilietiškumas tebuvo epizodinis, susijęs su didikų, kilmingųjų interesais. Tai buvo savo šalies –tėvonijos-teritorijos gynyba nuo svetimų arba puolimas kitų šalių siekiant materialinės naudos. Visuomenė daugiau telkėsi siauruose rėmuose – aplink bažnyčią, miestus, dvarus, profesinius junginius. 

Pilietiškumas įgavo vajaus pavidalą prieš II pasaulinį karą. Tai  sutapo su mūsų šalies kūrimosi ir telkimosi aplink vieną idėją – Lietuvą – laikotarpiu. Ir kokio vajaus nebūta – pagražinti Lietuvą, lietuvių kalbos pirmumo, Vilniaus vadavimo, Klaipėdos krašto lietuvinimo, blaivybės ir daugybės kitų. Taip buvo telkiama ir stiprinama mūsų visuomenė, aišku, tas vyko ir aplink Lietuvą. To pasekoje turėjome didžiąsias savo piliečių netektis per trėmimus, emigraciją, pokario partizanų kovas už šalies laisvę. Juk mūsų pilietiškumas išorės priešui buvo tarsi rakštis vienoje vietoje.

Ar mes, šio krašto gyventojai, pakankamai pilietiški?Kiek ir kaip pilietiškumas yra persipynęs su konkrečia vieta, pvz., Jurbarku? Jei nežinome savo istorijos, ar galim būti pilietiški? 

Aišku viena, kad pilietiškumo užuomazga yra meilė savo gimtajai vietai. Jei jos nemylime, esame nepakankamai pilietiški. Kartais net nesuprantame, kiek mes patys esame tai įsisąmoninę. Labai paprastas dalykas – nuvykus į svečią vietą toje pačioje Lietuvoje pastebime skirtumus – žmonės kalba kita tarme, vartoja kitas sąvokas ar žodžius nei mes, jurbarkiškiai, valgo kiek kitokius valgius, kitaip juokauja, rengiasi, bendrauja, tuokiasi ar laidoja. Jei tai trunka neilgai – smalsu ir įdomu, net juokinga. Jei ilgiau – pradedi pasiilgti kaip sakoma „savo kvapo“. 

Ne visuomet istorijos žinios gali padaryti mus savo vietos patriotais. Taip, žinios visuomet yra teigiamas dalykas, bet šiuo atveju nebūtina žinoti tikslias datas, pavardes, įvykius ir skaičius – tas nedidina meilės savo gimtajai vietai ar kraštui. Daug svarbiau yra žinoti, kodėl Jurbarke tiek daug medinių namukų – juk aplink turėjome ir turime šitiek nuostabaus miško! Kodėl mūsų senamiestis yra ne ant kalno o paupiuose – net trys upės maitino, rengė ir girdė jurbarkiškius! Kodėl katalikų, liuteronų ir pravoslavų kapinės visos yra vienoje vietoje, o žydų – toli už miesto priešingoje pusėje, kodėl jurbarkiškis laukia nesulaukia kepto ant iešmo žiobrio, kai šiauliškiui tai ašakų pilna žuvis ir tiek.

Kas pirmiausia turėtų ugdyti pilietiškumą? Dažnai manoma, kad tai mokyklos rūpestis ir kad be mokyklos indėlio vien namuose jaunimo domėjimasis valstybės gyvenimu nesusiformuos. Jūsų nuomonė.

Kiek stiprūs namai savo šeimyniškumu, tradicijomis ir papročiais, kaip jiems rūpi jų amatas ir profesija, kiek ir kaip jie sutaria su savo kaimynais, giminėmis ir bendruomene – tiek stiprus bus pilietiškumo jausmas. Mokyklos vaidmuo yra praplėsti vaikui vaizduotę – tarsi paruošti paukštelį skrydžiui didesniu atstumu nei gimtas kiemas ar miestas. Tai irgi labai daug. Ne veltui visos pažangios valstybės švietimui skiria tiek lėšų ir dėmesio, kadangi supranta, jog be išsilavinimo piliečiais netampama. Namai ir mokykla abu yra vienodai svarbūs, jei nėra vieno iš šių polių – sudėtinga pastatyti ant kojų pilietį.

Valstybė stipri tiek, kiek jos gyventojų sąmonėje stipri tos valstybės idėja. Ar sutinkate su šia nuomone? 

Tikra tiesa. Gaila, kad valstybės idėja imama formuoti gan pavėluotai – tik mokyklos suole ar net jau po jos, tarkime, karinėje tarnyboje. Tą padaryti jau būna sunku, savęs tapatinimas su konkrečia vieta ir šalimi turi prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje. Ne paslaptis, kad didelė dalis senesnių kartų mūsų bendrapiliečių labai sunkiai įsisąmonina faktą, kad jie yra laisvi laisvos Lietuvos piliečiai, atsakingi už šią šalį ir kitus bendrapiliečius. Jiems tai sunku suprasti jau vien dėl to, kad jie augo visai kitoje aplinkoje, naikinančioje prigimties ir tėvynės supratimą bei pojūtį.  

Užaugo kelios savimylų kartos ir jos dabar ilgisi savo sveikos, linksmos, niekaip neįpareigotos, dažnai apgirtusios jaunystės, kurios metu buvo „visiems ir darbo, ir pavalgyt“. Iš esmės tai labai egoistinis požiūris, kokį suformavo pseudokolektyvinė valstybė. Taip buvo sunaikintas tikrasis patriotiškumas.   

Kaip patraukliai susieti valstybės istoriją su pilietiškumu? Kaip tą padaryti praktiškai?

Norint, kad rastųsi kuo daugiau Jurbarko patriotų, reiktų siųsti mūsų bendruomenės nariams kuo daugiau „pririšančių“ pasąmonėn įsirašančių ženklų. Vienaip ar kitaip jie siejasi su mūsų krašto istorija, geografija, architektūra. Kaip pavyzdys yra Vyčio ženklas ant Jurbarko tilto per Mituvą – vienas mūsų abejingumo praeičiai ir patriotiškumui paminklų. Šis ženklas yra unikalus vien jau tuo, kad daugiau taip papuoštų tiltų Lietuvoje nėra. Šis tiltas simboliškai žymėjo dviejų valstybių – Lietuvos ir Vokietijos sienų sankirtą. Nors siena buvo 10 km į vakarus, tačiau Jurbarkas buvo pirmas miestas, į kurį patekdavo svetimšalis. Dažniausiai jis būdavo pėsčias ar vežimu važiuotas. Ir pirmas simbolis, kurį tūlas pastebėdavo būdavo raitelis ant šuoliuojančio žirgo. Vakarų kryptimi. Storas kalkių sluoksnis ant jo savaip jį išsaugojo, jis nepradingo. Bet jau 26 metai jo iš tinko sluoksnio dar neiškrapštėme. Ar mes tikrai patriotiški? Ar negalėtume nors vienam tiltui suteikti pavadinimą? Pastarajam – Vyčio?

Arba parkas prie viešosios bibliotekos, kuriame iki šiol tebėra buvusios žydų progimnazijos pastatas. Prieš karą jis turėjo Tel Avivo pavadinimą. Kodėl negalima šito kažkaip įamžinti, grąžinti – tai irgi Jurbarko istorija. Iš Vidugirio paimti beveik 600 metų ilgiausiai Europoje nepakitusią sieną žymėję stulpai-kapčiai neseniai buvo rasti vieno gyventojo namo kieme. Tai atsitiktinai pastebėjo istorikas jurbarkietis Rimantas Jokimaitis. Muziejininkai juos priglaudė Jurbarko krašto muziejuje, tačiau ten neeksponuojami iki šiol. Praėjo daugiau nei dveji metai. Daugelį iš čia išvardintų dalykų prikelti iš užmaršties nekainuotų labai daug, tačiau trūksta valios ir suinteresuotumo. Ir daugiau tokių dalykų, iliustruojančių menką kai kurių už tai atsakingų žmonių pilietiškumą, yra.

Patriotiškumui ugdyti labai praverstų ekskursija patiems jurbarkiečiams po savo miestą. Tam, aišku, reiktų žmogaus ar žmonių, gerai pažįstančių Jurbarką ir jo kraštą ir tomis žiniomis norinčių dalytis su kitais. O tokių tikrai rastųsi. Nereikia tipinio gido. Reikia žmonių, kurie gerai išmano kad ir vieną dalyką ar žino kad ir vieną, bet įdomią istoriją. Ir nesvarbu, kas ją pateiktų sava kalba – miškininkas, gaisrininkas, teisėjas ar žvejys – tai būtų gyvas pasakojimas ir pavyzdys.

Ir praktika, ir vertybės labai sunkiai formuojasi, kai dėstomų žinių neseka realus mokytojo pavyzdys. Jūsų nuomonė.

 Visiems turbūt yra aišku, kad be praktikos gerų žinių ir išmanymo nebūna. Tik pačiam paragavus, pauosčius ir pačiupinėjus, atsiranda sąmoningas supratimas apie daikto tikrumą ir esmę. Ugdant pilietį ši taisyklė galioja.

Vėlgi pasikartosiu, kad mokykloje buvome, o dažnai ir esame, mokomi antrinių dalykų – datų, pavardžių, skaičių. Bet labai retai yra kalbama apie priežastis, kodėl atsitiko taip ir ne kitaip. Kodėl Jurbarkas turi mūrinę Kauno gatvę, o Šakiai tokios neturi, bet turi kitokią.

Mokytojas, aišku, nėra tėvelis meistrelis, bet jei jis sugeba vaikus nuvesti prie upelio ištakų arba parodyti upinės žuvėdros perimvietes ir paaiškinti, kaip svarbu jas išsaugoti ir kad jų daugiausia peri Jurbarko rajone, kad jomis domisi Japonijos mokslininkai, tai būna labai daug.

Jei yra mokykloje istorija besidominčių vaikų, jiems kaip oro reikia pabūti tose vietose, kur dirba archeologai – tik ten pajusi tikrą istoriją, išgirsi tai, ko negirdėjai ir neskaitei. Tai yra nedideli dalykai, bet jie įsirašo į sąmonę visam gyvenimui.

 

Planuojami Valstybės 100 metų jubiliejui skirti renginai Jurbarko rajone

 Lietuvos Valstybė kitais metais švęs 100 metų jubiliejų. Kiekvienas miestas ar miestelis, kiekvienas rajonas jau dabar planuoja šiai datai skirtus renginius. Ką planuoja Jurbarko rajono savivaldybė?

Jurbarko savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus redakcijai pateiktais duomenimis, šiai progai yra numatytų vadinamųjų minkštųjų veiklų. Viena iš jų jau vyksta trečius metus – tai aktyvaus pilietiškumo žaidimas-konkursas „Pasivaikščiojimai Lietuvos valstybės keliu“.

Lietuvos 100-mečiui 2017 metais bus skirtas renginių ciklas Mažosios Lietuvos dailininkės Lidijos Meškaitytės 90 metų jubiliejui paminėti, jį organizuoja Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.

2018 metais tas pats centras rengia renginių ciklą Klaipėdos krašto prijungimui, skirtą Klaipėdos sukilimo 95 ir Tilžės akto 100 metų jubiliejui, paminėti.

Renginių plane 2018 metams ir konferencija „Toliušių šeimos vyrai – patriotai, valstybininkai, visuomenininkai“, kurią organizuoja Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Daug tradicinių renginių, tokių kaip „Metų Raudoniškis“, respublikinis tradicinių amatų, šokių ir dainų festivalis „Veliuonos Kadrilis“, „Sekminės Pupkaimyje“, „Vytauto Didžiojo Karūnavimo dienos minėjimas“ ir dar daug kitų (jau vykusių ar dar tik vyksiančių) taip pat skirti šiai datai.

Dar yra laiko ir kitokiems renginiams, akcijoms ir minėjimams sugalvoti. Kaip ir pamąstyti apie tai, kaip mes save suvokiame apskritai kaip piliečius, besidžiaugiančius didžiausia Lietuvos švente.

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai