Motiškių Jurginės gaivina rajono etnokultūrą

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Siūlome kitą balandžio 23 dieną būtinai praleisti Motiškių kaime. Būtent tą dieną čia švenčiamos Jurginės, piemenėlių šventė, todėl atvažiuokite su vaikais. Čia jūsų laukia senovinės apeigos ir ritualai, kas jau tampa tikra egzotika ir vyresnės kartos žmonėms. Senoviniai šokiai, dainos, nuotaikingi žaidimai, ant laužo kepta kiaušinienė... Ir visa tai erdviame senovinės trobos kieme, kai šviečia skaisčiai saulė, aplinkui žalia, gieda paukščiai, o aplink zuja didžiausi krašto etnokultūros puoselėtojai. Čia visus svetingai pasitinka gaspadinė ir gaspadorius, taip save senoviškai vadina tikri šios sodybos šeimininkai Margarita ir Petras Baršauskai. Būtent jų sodyboje kiekvieną balandžio 23 dieną švenčiamos Jurginės. Ir taip kasmet, daugiau nei 10 metų iš eilės. Tikslaus Jurginių skaičiaus šeimininkė neatmena, bet Baršauskų dėka Jurginės tapo tradicine Motiškių kaimo švente.

Patį kaimą rasti paprasta. Nuo Seredžiaus iki šio kaimo – tik vienas kilometras. Lentelės su kaimo pavadinimu nerasite. Atsitrenksite į Motiškių gatvę. Ji yra maždaug 2 kilometrų, nusagstyta  20-ies sodybų. Baršauskų sodybą Jurginių rytą greitai atpažinsite. Prie jos tikrai bus surikiuoti geltonieji mokykliniai autobusai, iš kurių pabirs mokinukai ir mokytojai. Jurginės – labiau vaikų, piemenėlių šventė. Daugiau nei šimtą metų skaičiuojančios sodybos erdviame kieme pamatysite tiek daug tautiniais kostiumais pasipuošusių ir vaikų, ir suaugusių, kad ir patys tokį įsigyti užsinorėsite.

Motiškių kaimą Seredžiaus seniūnijoje garsina pedagogai, etnokultūros puoselėtojai MARGARITA ir PETRAS BARŠAUSKAI, kurie į savo sodybą švęsti Jurginių sukviečia daugiau nei 10 metų.

Jurginės be dainų – ne šventė. Kol vaikai, piemenėliai, po Baršauskų sodą laksto, dainomis džiugina Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunckio centro moterų kolektyvas. Šeimininkauti padeda ir Seredžiaus moterų klubo narės.

Numylėtinė Mirta

Praėjusio pirmadienio rytą į Baršauskų sodybą suvažiavo Seredžiaus, Klausučių, Juodaičių ir Veliuonos etnokultūros būrelius lankantys vaikai bei jų mokytojai. Trūko tik Raudonės vaikų ir pedagogų.

Vaikai tradiciškai aplipo voljerą, kuriame draugiškai uodegą vizgino vokiečių aviganių veislės kalytė Mirta, akivaizdžiai prie tokio dėmesio pripratusi. Kaip juokauja šios šventės senbuviai, keičiasi šventės dalyviai, bet Mirtą jie visada prisimena. Ir visada ji tampa vaikų numylėtine. Keturioliktas Baršauskų Jurgines suskaičiavusi Vilma Baltutienė iš Klausučių pagrindinės mokyklos pasidžiaugė, jog šiais metais su oru labai pasisekė. Mat iki šiol pastaruosius kelerius metus per Jurgines pylė toks lietus, taip dangus su žeme maišėsi, kad visus ritualus, dainas ir šokius reikėjo į Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklą-daugiafunkcį centrą nukelti. „Šeimininkui juokavau, jog šiems metams užsakiau gerą orą. Kiek galima vaikus į lietų vežti“, – juokėsi V. Baltutienė, patvirtinusi, kad vaikams čia per Jurgines labai smagu. Smagu ne tik apeigas, ritualus išgirsti, bet tiesiog gražioje vietoje laiką praleisti.

Sodybos gaspadoriai visus vaišino čia pat ant laužo kepta silke pataluose bei tradicine Baršauskų kiaušiniene. Buvo ne tik skanu ragauti, bet ir stebėti patį gamybos procesą.

Motiškių kaimo gyventoja  Danutė Eidukienė pasidžiaugė veikliais kaimynais Baršauskais, gyvu kaimu, draugiška bendruomene. Šypsosi, kad čia būtų dar smagiau gyventi, jei visą Motiškių gatvę išasfaltuotų – mat dabar išasfaltuota tik pusė.

Julija Špiliova į Motiškius atvažiuoja kone per visas Jurgines. Jei anksčiau kartu su kitomis moterimis dainuodavo, tai pastaraisiais metais atvažiuoja tik pasižiūrėti ir pasidžiaugti, mat dainuoti jau per sunku.

Į sodą – gegutės klausyti

Šventės metu vaikai pusračiu apspinta gaspadorius. Ir šventė prasideda. Gaspadinė visus pasveikina su gražia pavasario švente, siūlo bent trumpam pagyventi taip, kaip mūsų senoliai. O būdavo taip: kai ateidavo pavasaris, prasikaldavo pirmoji žolė, senoliai švęsdavo Jorę. Gražią pavasario šventę, kuomet iš tvartų pirmą kartą po žiemos išgindavo gyvulėlius. Ta šventė ilgainiui Jurginėmis tapo. Šeimininkė pakviečia vaikus pabūti piemenukais, pasidžiaugti, jog saulutė taip aukštai, gandrai jau grįžo į savo gimtąjį lizdą. Kviečia kartu padainuoti, pašokti, o šeimininkas pažada pavaišinti skania kiaušiniene. Šypsodamasis priduria, kad ne visi, ko gero, ir karvę yra matę. Kaimo vaikų nenustebinsi. „Mes turime dvi karves ir du veršiukus“, – pasigiria šalia stovintis piemenukas iš Juodaičių. „O mano močiutė turi avių“, – paaiškina mergaitė.

Jurginės prasideda nuo pirmojo ritualo. Šeimininkė vaikų paklausia, ar jie šiais metais jau girdėjo gegutę kukuojant. Paprašo vaikų po jų sodą pabėgioti ir klausyti – gal kuris išgirs. Vaikai turi ne tik klausyti, bet ir žiūrėti, kuriame medyje ta gegutė kukuos. Pasirodo, jei gegutė tupi lapuočių medyje – bus geri, sėkmingi sveikatos metai, o jei spygliuočių – vargani, nesėkmingi. „Dumiate į sodą ir klausote, kur gegutė kukuoja. Apibėgate ir pas mus grįžtate“, – paragina delsiančius vaikus šeimininkas. Jis šypsosi, kad tikrai atsiras tokių, kurie išgirs kukuojant, nors gegutė dar nėra parskridusi. Pasirodo, reikia klausyti ir kaip garsiai gegutė kukuoja bei kiek kartų sukukuoja, mat, piemenėliai taip skaičiuodavo, kiek metų jiems dar teks piemenauti.

Kol vaikai po Baršauskų sodą naršo, dainuoja Seredžiaus daugiafunkcio centro moterų kolektyvas, vadovaujamas Loretos Šimkevičienės. Galiausiai vienas po kito atbėga vaikai ir praneša, kad gegutės nematė ir negirdėjo, bet užtat du gandrus  lizde tupinčius matė. „Ar pirmą kartą matėt? Jei taip, reikia kūliais verstis per galvą tris kartus arba kepurę tris kartus į viršų mesti“, – vaikus ragina mokytoja Vilma. Paaiškina, jog kūliais verstis reikia tam, kad judėtum į priekį, darbai sektųsi, visur pirmas būtum.

Antrasis ritualas – prie tvarto

Pasibėgioję po sodą vaikai sukviečiami arčiau tvarto, mat čia laukia antras ritualas.

Šeimininkai dabar turėtų pirmą kartą išvesti gyvulius iš tvarto, bet šį kartą bus kitaip. Jų karvutė jau išvesta į lauką ir pievoje ganosi. Visas veiksmas vyksta prie tvarto durų. Gaspadinė du margučius padeda po slenksčiu, paaiškindama, kad jų karvės, žengdamos per tą slenkstį, per juos perliptų. Jei perlips per tą slenkstį, vadinasi, šiais metais žalmargės duos daug pieno, grietinės, sviesto. Šeimininkas dar prie durų padeda dantimis į viršų senovinį pjūklą – paaiškina, jog vilkai eidami pilvus persipjautų. Šalia pjūklo padeda spyną – vilkams dantis užrakina, šie karvių, veršiukų nepjaus. Ir tai dar ne viskas. Karklo rykštę (vieniems vaikams ji atrodo labiau panaši į bambuką) už staktos ąselės užkiša – melžiant pienas upeliais tekės. „Dabar mes jau pasiruošę ganiavai“, – paaiškina gaspadorius. Dabar visi trauks pas karvutę, kuri čia pat, kitoje kelio pusėje ganosi ir prie tos karvutės atliks dar vienas apeigas.

Ritualas karvutei apsaugoti

Žingsniuoja moterys ir vaikai pas karvutę vėlgi su dainomis, skirtomis Šv. Jurgiui. Žingsniuoja ir dainuoja dainas, kurias anksčiau piemenys traukdavo, Šv. Jurgio prašydami šildyti žemę, paleisti rasą. Karvutė, pusračiu apsupta vaikų, svetimų žmonių nesibaido. Ramiai sau žolę rupšnoja. Ir ji prie tokio dėmesio pripratusi. Gaspadinė trečiam ritualui atsineša kadagio šakelę, verbą, kurią prie karvutės pasmilko. Paaiškina, kam to reikia – karvutė per vasarą saugiai pievose ganysis, vilkai jos neužpuls, bimbalai nevargins. Šeimininkė pasmilkė, o jos vyras šventu vandeniu apšlakstė. Pakrapino ne tik karvutę, bet ir aplink susispietusius pašventino. Galiausiai visi kartu paraliavo, sudainavo dainą, kad ši sočiai paėstų, piemenims bėdos nebūtų. Po to visi grįžta į sodybą. Bet grįžti jie turi ne tuščiomis rankomis. Šeimininkas paprašo pakelėje pririnkti kuo daugiau akmenėlių, kuriuos sukraus prie tvarto durų. To reikia, jog kuo daugiau jų gyvulėliai prieauglio atsivestų. „Tik asfalto nenuplėškite“, – juokavo jis.  

Bėda su karvėmis

Einant pas karvutę šeimininkė mums prasitaria – vis sunkiau karvę gauti. Kaime apskritai mažėja žmonių, jas laikančių. Kol patys Baršauskai galvijus laikė, bėdų nebuvo. Dabar tenka prašyti, kas Jurginėms paskolintų. Pasidžiaugia, jog kelintus metus iš eilės savo karvę iš Seredžiaus atveda Jurginėms Seredžiaus moterų klubo narė. Būtent josios karvutę šį kartą šeimininkai nuo blogos akies pasmilkė ir šventu vandeniu apšlakstė. Karvutę dar iš vakaro iš Seredžiaus atvedė ir aptvėrė. Iki tol Jurginėms „įdarbindavo“ kitą karvutę. Tiesiai į Baršauskų kiemą savo žalmargę atvesdavo kaimynystėje ant kalniuko gyvenusi Vida, jau amžinatilsį, kurią Margarita tik geru žodžiu mini. Apgailestauja, jog jauna nuo sunkios ligos mirė. Dabar jos sodyba tuščia. Motiškių kaime karvių vis mažiau, bet dar galima pamatyti.

Piemenėlių kalbos ir žaidimai

Kai visi suguža į kiemą, ateina eilė piemenėliams iš Seredžiaus – jie teatralizuotai pademonstruoja, ką tais laikais karves ganydami piemenys veikė, apie ką kalbėjo. Pirmiausia jie padėkoja šv. Jurgiui už atrakintą žemę ir dangų. Pasakoja apie prietarus, apeigas. Džiugiai pasitinka atskridusią Dievo karvytę. Vieni kitiems mįsles mena, senelių patirtimi dalijasi – iš kurios pusės pirmas pavasarinis griaustinis eina. Jei iš pietų – atneša šilumą, jei iš šiaurės – šaltį, iš rytų – vėją, o vakarų – lietų. Galiausiai, kai įdienoja, karvės paėdusios, piemenėliai gali pažaisti, pašokti.

 Moksleiviai iš Seredžiaus teatralizuotai papasakoja, ką tais laikais karves ganydami piemenėliai veikė, apie ką kalbėjo, kaip orus spėjo.

Klausučių, Juodaičių, Seredžiaus ir Veliuonos etnokultūros būrelius lankantys vaikai parodė, kokių žaidimų, šokių ir dainų per metus išmoko.

Klauso, ką pasakys žemė

Šeimininkai pakviečia atlikti dar vieną, ketvirtą ritualą. Sukviečia vaikus laukų apžiūrėti, koks derlius bus. Gaspadinė praneša, jog vakar su gaspadoriumi kasė, arė žemę, o šią dieną žemės negalima nei arti, nei akėti. Žmonės tikėjo, kitaip Dievas nubaus – derliaus neturėsi. Gaspadorius į lauką ateina nešinas kastuvu. Iškasa duobutę, įdeda duonos riekutę, palaisto namine gira ir užkasa. Pagal tradiciją reikėtų visą kepaliuką užkasti, bet duonutės gaila. Bet giros nepagaili – supila visą „uzboną“. Viskas dėl to, kad geri metai būtų. Galiausiai viską užkasa, atsiklaupia ant kelių ir ausį prie žemės priglaudžia. Klausosi, ką žemelė pasakys. Visi aplinkui nuščiūva.  „Oho. Girdžiu, kaip geležiniai ratai dunda. Vadinasi, bus geras derlius,  kurį vešime vežimais geležiniais ratais. Bus daug šieno, o jei šieno, tai ir pieno, tada ir „smetonos“, – vardija šeimininkas.

Sėja rūteles ir katės koja užžeria

Galiausiai šeimininkė pakviečia visus atlikti paskutinį ritualą. Prie tikros klėtelės rūtelių pasėti. Ji visus pasitinka su naminės duonos kepalu. Ypatingu. Su įkeptais penkiais virtais kiaušiniais. Paaiškina, jog duona bus skani tik tada, jei ją keps gera, nepikta šeimininkė.

Vaikams paaiškina – klėtis skirta ne tik javams supilti, bet ir jaunoms merginoms vasarą čia pagyventi. „Pažiūrėkite, koks langelis nedidelis“, – šypsosi šeimininkas, parodydamas didelį senovinį raktą, kuriuo mergelės užsirakindavo. Šypsodamasis pasakoja, kaip mergelės žiūrėdavo pro langelį. Jei bernelis patikdavo, gal ir įsileisdavo.

Šeimininkė parodo, kaip reikia sėti rūtas – palei klėtelę beria. Pagal visas tradicijas reikėtų priekine katino koja žemes užberti. Bet tą kartą nepavyksta to padaryti. „Mūsų katinas toks pat draugiškas kaip Mirta, bet išėjo peliauti. Kai pareis, vienas užžersiu. Kai valgysite kiaušinius, ji greičiausiai pareis“, – šypsosi šeimininkas. Katino koja reikia užžerti, jei nori garbanotų rūtų.

Gaspadinė atkreipia visų dėmesį į prie klėtelės augantį diemedžio krūmą – jį irgi prie savo namų senoliai sodindavo, kad laimę namams neštų. Visas apeigas atlikus vaikai pakviečiami parodyti, ko jie per šiuos metus išmoko. Veiksmas persikelia prie pirties, kur vaikai kartu su mokytojais ir liaudiškų šokių pašoka, ir padainuoja. Atokiau ant laužo kepama silkė tešloje, tiekiama su meškinio česnako lapais. Keptuvėje čirška žadėta kiaušinienė. Silkė pataluose kepa ne bet kokia, o iš Seredžiaus krašto kulinarinio paveldo sąrašo.

Vietinės moterys pasakoja, kad reikia užmaišyti įprastą blyninę tešlą. Būtinai su naminiais kiaušiniais. Įberti šiek tiek druskos, pipirų ir su silkės gabaliukais kepti. Kalbinta šeimininkė pripažino, kad šį patiekalą namie retai kepa, nes vaikams nelabai patinka, nes kitoks dabartinių vaikų skonis. Jurginių piemenėliams viskas tiko. Ir kepta silke vaišinosi, ir prie kiaušinienės eilės driekėsi.

Ateina ir pažiūrėti, ir padėti

Į Motiškius per Jurgines suvažiuoja tik šios šventės dalyviai. Žiūrovų, nesusijusių su etnokultūra, mažai. Suvažiavo tie, kurie ir savo kraštuose, savo kaimuose, mokyklose etnokultūrą puoselėja.  Viena iš tokių žiūrovių – iš Seredžiaus atvykusi Julija. Dviem lazdomis pasiramsčiuodama moteris juokauja, jog šį kartą tik pasižiūrėti, pabūti, pasidžiaugti atvyko. Iki tol ji kartu su kitomis moterimis dainuodavo.  Paaiškėja, kad Julija yra tikra rusė, kurią meilė lietuviui atvedė į Lietuvą. „Meilės tremtinė“, – juokavo pažįstamos. Julija Špiliova Taujinskienė gyveno Irkutske, kur įsimylėjo lietuvį. Seredžiuje gyvena maždaug nuo 1970 metų. Sako, kiekvieną kartą čia, į Motiškius, atvažiuoja per Jurgines. Prisimena, kaip daug metų čia dainavo, o dabar ne, nes per sunku. Papasakoja, jog Rusijoje nieko panašaus į Jurgines nėra.

Šeimininkauti Baršauskams padeda ir Motiškių kaimo gyventoja Danutė Eidukienė, kuri, paaiškėja, yra Seredžiaus „Caritas“ vedėja. Jos tėviškė Žemaitijoje, Žemaičių Naumiestyje, bet Motiškiuose ji jau gyvena per 40 metų. Danutė džiaugiasi Baršauskais, dėl kurių gyvas ne tik jų kaimas, bet ir visas Seredžius. Pasigiria turinti labai gerą naujieną – Seredžiaus bažnyčiai pavyko gauti suolų, kurių taip trūko – parsiveš iš Tauragės. Dovanoja evangelikų liuteronų bažnyčia. Seredžiaus bažnyčioje priekyje rikiavosi keli suolai su klauptais, o likusios – nepatogios sėdėti kėdės. Pasidžiaugė, kad pavyks iki Joninių, Šv. Jono atlaidams parvežti 30 ilgų suolų. Už tai, jos žodžiais, reikia dėkoti Seredžiaus parapiją aptarnaujančiam kunigui Linui Šipavičiui bei verslininkui Žilvinui Žilinskui, kuris su šeima gyvena Seredžiaus seniūnijoje ir yra pagrindinis įvairių renginių rėmėjas. Būtent jis žadėjo pasirūpinti suolų pargabenimu. „Didžiausia kaimo naujiena“, – šypsosi Danutė. Ji džiaugiasi – viskas kaime gerai. Tik yra dar viena bėdelė, kurią norėtų išspręsti. Sako, būtų gerai visą Motiškių gatvę išasfaltuoti – pusę išasfaltavo, o likusią dalį paliko. Danutė pasakoja, kaip smagu yra kaime, prie kurio prisirišusi ir jos dukra, kuri jau 15 metų JAV gyvena. Sako, kai dukra grįžta namo, į šį kaimą, jai atrodo, jog niekur nebuvo nė išvykusi.

Gaivina etnokultūrą

Motiškiai Jurginių sumanytojai Margaritai yra tėviškė. Šią sodybą statė jos tėvelis, kuris savo žmoną užnemunėje, Suvalkijoje, surado. Jurgines švęsti sugalvojo, nes norėjo etnokultūrą gaivinti. Margaritai ir Petrui , kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, norėjosi kažko savo, tautiško. Tai ir sugalvojo – Motiškiams reikia Jurginių, nors tokios šventės jos kaimas niekada nešventė – sovietiniais metais buvo kitos tradicijos. Iki tol nė karto Jurginių nebuvo mačiusi. Apie apeigas ir tradicijas informacijos ieškojo. Šaltinių užtektinai rado.

Ši šventė gražiai įsikomponavo į tą kelią, kurį pasirinko ir Seredžiaus mokykla, kuriai vadovauja P. Baršauskas. Mokykla pasirinko etnokultūros sritį – organizuoja respublikines konferencijas, šventes (nuo Mykolinių, derliaus šventės, iki Kazimiero jomarko), muziejuje vykdo edukacines programas. Sako, veiklos tiek, jog nespėja suktis. Todėl mintis Jurginių švęsti savo sodyboje pasikviesti ir turistų neatrodo reali. Tam nėra laiko. Sutinka, jog turistams tos senovinės apeigos būtų labai įdomios. Prisimena, kaip vilniečiai kolegos su vaikais jų sodyboje per pačias Jurgines apsilankė ir kaip jiems visiems, ypač vaikams, patiko. Margarita tik dėl savo kaimo pavadinimo niekur jokios rašytinės informacijos nerado. Spėja, kad kaimui pavadinimą galėjo paskolinti motė, motina ar Motiejus.

S. Šimkaus tėviškė

Motiškių kaimą ne tik Baršauskų sodyba garsina. Į šį kaimą jūs tikrai atvažiuosite sekdami kelio ženklus – nuorodas į Stasio Šimkaus tėviškę. Būtent šiame kaime yra garsaus kompozitoriaus, chorų organizatoriaus tėviškė. Sodybvietės vietoje aptvertas paminklinis akmuo. Čia gimė, augo ir S. Šimkaus bendraamžis žurnalistas Antanas Bružas. Į Seredžiaus mokyklą ėjo ir čia pat prie Motiškių, Rūstekoniuose, gyveno dar viena Lietuvos įžymybė Stasys Santvaras. Poetas, publicistas, dramaturgas, lietuviškų operų libretų autorius, operos solistas. Kiek Margaritai teko skaityti prisiminimus, abu Stasiai buvo dideli draugai. Jie gražiai sutarė, nors abu skyrė didelis amžiaus skirtumas. Papasakojo istoriją, kaip S. Šimkus Belvederyje surengė Klojimų vakarą. Tuo metu S. Santvarui tebuvo devyneri. „Jis atėjo iki to klojimo, kur buvo tiek daug susirinkusių žmonių, jog buvo neįmanoma įeiti. Skambėjo visi laukai ir kaip jam tai buvo gražu. Paskui abu muzikiniame teatre dirbo ir užsieniuose draugavo“, – pasakojo Margarita, pasidžiaugusi, koks šviesus ir gyvas yra jos gimtasis kaimas.

Ypatinga dauba

Motiškiai ne tik šviesiais žmonėmis garsūs, bet ir savo gražia gamta. Paaiškėja, kad šalia Baršauskų sodybos driekiasi ypatinga dauba. Su tokia augmenija ir gyvūnija, kad žinomas gamtininkas Ričardas Kazlauskas vieną jo šlaitą norėjo paversti draustiniu. Šia dauba galima leistis iki pat Seredžiaus piliakalnio. Toje dauboje stebuklingas Šv. Jono šaltinėlis teka. Abu sutuoktiniai vyru kadaise kraštotyrinį darbą dirbo – fotografavo augalus. Sako, labai retų augalų yra. Net laukinė orchidėja auga. Prisimena, kaip tos daubos tyrinėti atvažiuodavo mokslininkai. Tarp jų ir jau minėtas gamtininkas R. Kazlauskas.

Viskas gražu ir gera Motiškių kaime. Tik širdį Margaritai suskausta pasižiūrėjus į tuščią sodybą, prie kurios Jurginių herojė karvutė ganosi. Šie namai tušti, nes visa šeima į Angliją emigravo. 

Rūtos Bakšienės nuotraukos.

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai