Kraštiečių sueiga: Jurbarko istorija, ateities perspektyvos ir nuoširdūs linkėjimai

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Kiekvienais metais švenčiamoje Jurbarko krašto šventėje tradiciškai jurbarkiečius, čia gyvenančius ar sugrįžusius trumpam, pakviečia kraštiečių sueiga. Pernai vykusi viešosios miesto bibliotekos erdvėse, šiemet sueiga sukvietė į jaukią Krašto muziejaus Židinio salę. Renginio vedantysis Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokytojas Saulius Ambrazaitis pristatė ne tik vakaro svečius, bet ir kiekvieną Jurbarko krašto regioną su jų tautiniais drabužiais vilkinčiais žmonėmis, tam kraštui būdingomis dainomis ar pasakojimais.

Mažajai Lietuvai atstovavo smalininkietė mokytoja Nijolė Aleksienė, to krašto tarme perteikusi du šmaikščius pasakojimus, Žemaitijos regioną, kuriam priskiriamas Eržvilko kraštas, reprezentavo vadžgiriškių vaikų grupė „Šebukai“ kartu su vadove Lina Lukošiene, o į rytus nuo Jurbarko esančiai Aukštaitijai dainas skyrė Aušra Mičulė, vilkėdama suvalkietišką kostiumą, mat yra iš ten kilusi ir norėjo taip pristatyti dar vieną Jurbarko rajonui artimą regioną – Suvalkiją. Renginio metu ne vieną gražią dainą skyrė ir Valdo Žemaičio, Aidos Drejerienės ir Aušros Mičulės trio.  

Jurbarko krašto ateities perspektyvos  

Šioje šventėje Jurbarko miestą ir rajoną išsamiai ir gana įdomiai pristatė meras Skirmantas Mockevičius.   Jis pasidžiaugė, kad Jurbarkas greitai bus garsus ne tik savo žmonėmis, istoriniai pilių kompleksais, piliakalniai ir gražia gamta, bet ir Sinagogų aikštės memorialu, neturinčiu precedento ne tik visoje Lietuvoje, bet it Europoje. „Jurbarke nuo amžių sugyveno įvairiausių tautybių žmonės – lietuviai, žydai, rusai, vokiečiai. Karos permainos šią istoriją sudaužė, tačiau jurbarkiečiai sėdo prie bendro stalo su Izraelyje gyvenančio iš šio miesto kilusio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus šeima ir nusprendė, kad memorialas turi būti pastatytas. Ši idėja jau garsina miestą įvairiose šalyse, garsas sklinda didžiuliu greičiu“, – kalbėjo S. Mockevičius. Rodydamas skaidres jis išsamiai pristatė lankytinas Jurbarko rajono vietas. Apie ateities planus, kurie bus įgyvendinami jau 2017-2018 metais, meras vardijo, jog jau prasidėjo vandens gerinimo įrenginio – rezervuaro – statyba, nes jurbarkiečiai vieninteliai geria vandenį tiesiai iš gręžinių. Bus įgyvendinta A. Giedraičio-Giedriaus gatvės rekonstrukcija, nutiestas asfaltas, sujungsiantis Kalnėnų gyvenvietę su miestu; modernizuojamas kultūros centras ir A. Sodeikos meno mokyklos salė; Barkūnų ir Lauko gatvių rekonstrukcija ir kt.  

Žemaičių regionui atstovavo Vytautas Martinkus

Iš sueigoje dalyvavusių kraštiečių svečių pirmasis sveikinimo kalbą pasakė iš Eržvilko krašto kilęs rašytojas profesorius Vytautas Martinkus, gyvenantis Vilniuje. Jam Jurbarko kraštas yra savas, savitas ir įdomus. V. Martinkus kuklinosi, kad nėra aktyvus kraštietis, todėl retai dalyvauja panašiuose susibūrimuose. „Ačiū merui, kad man, eržvilkiečiui, palengvino kalbos pradžią, taip gražiai papasakojęs apie šio krašto praeitį, dabartį ir net ateitį. Koks laimingas turi būti miestas, turėdamas 500 metų senumo herbą ir dar senesnę istoriją. Kuo miestas senyn, tuo pačiu – ir jaunyn, nes gali rengti tokias šventes ir jas puoselėti. Eidamas savo gyvenimo keliu, nors nesu tikras jurbarkietis, vis dažniau į gimtinę atklystu mintimis, vaizduotėje. Jurbarkas man – dievo dovana, gimtojo krašto dovana“, – sakė rašytojas.

Gimusiam Jarubiškių kaime V. Martinkui Jurbarkas iš tėvų pasakojimų atrodė tikras didmiestis – čia stovėjo didžiuliai namai, bažnyčia, vyko labai svarbūs kaimo žmonėms turgūs. „Ir dar didžiulė upė Nemunas, į jį įtekanti Mituva, o ant Vidaujos šlaito stovėjo tėvų sodyba. Norėjau atplaukti į Jurbarką, tik valties neturėjau“, – juokavo kraštietis. Prisiminė ir pirmą kartą, kai apsilankė turguje – mama jam nupirko skardinę prisukamą varlę. Ją prisukus ir paleidus, ši stryktelėjo po medinėm grindim ir dingo visam laikui.

V. Martinkui kelionė į tėviškę prasideda ir baigiasi gražiuoju panemunės keliu, pasak jo, gražiausiu pasaulyje. „Mano gimtinės miesteliai turi stebuklingos galios, gamta nuostabi. Atvykdamas čia vis daugiau prisimenu, ką buvau primiršęs ir šiandien tai didelis turtas“, – sakė kraštietis. 

Remigijus Mockus – legendinio choro „Lakštutė“ vadovas

Kitas kraštietis, kurio prisiminimai atvedė į 1976-ųjų metų Klausučius – didelę žymę palikęs mūsų krašte vokalinių ansamblių meno vadovas, dainų autorius, džiazo atlikėjas, labiausiai išgarsėjęs kaip vaikų pramoginio choro „Lakštutė“ vadovas.

Tai Remigijus Mockus, šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje, bet laikantis save tikru jurbarkiečiu, nes šiame mieste praleido beveik du gražiausius savo gyvenimo dešimtmečius. „Baigiant studijas Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete buvo atvažiavusi Jurbarko savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė. Ji kvietė atvykti dirbti. Tuomet pasirinkau Telšius, bet kažkoks kirminas mane graužė. Kai pasitarti atėjau pas fakulteto dekaną Vytautą Jakelaitį, šis patarė važiuoti ten, kur kviečia. Taip atsidūriau pirmoje darbovietėje Klausučiuose, pirmą algą atsiimdavau Seredžiuje, į kurį kartais ir pėsčias nueidavau. Tuo metu Klausučiams vadovavo legendinis direktorius Algirdas Sruoga, tad šalia tokios asmenybės įgijau bruožų, kad reikia nepasiduoti, siekti tikslo. L. Frejienės dėka tuo metu į Jurbarko kraštą atvažiavo daug jaunų specialistų. Mes tik kažkiek duoklės atidavėm pagal tuometines normas, o laisvės kurti turėjom daug“, – prisiminė muzikas R. Mockus. Jurbarke svarbiausiu savo darbu jis laiko chorą „Lakštutė“, kai su vaikais jie kūrė, keliavo, šventė, ir, pasak Remigijaus, augo kartu.

Radeta Savickienė: branginkime tuos, kurie kuria šventes

Radetai Savickienei, buvusiai mokytojai, Vytauto Didžiojo mokyklos direktoriaus pavaduotojai, Kultūros skyriaus vedėjai, dabar gyvenančiai ir dirbančiai Kauno savivaldybėje, Jurbarkas tebėra gimtasis miestas, su kuriuo ryšiai niekada nebuvo nutrūkę, nes čia gyvena jos tėvai, draugai, kuriuos nuolat aplanko. Pirmiausia ji padėkojo šį renginį suorganizavusiems muziejaus darbuotojams ir visiems kitiems, prie to prisidėjusiems. „Branginkite juos, nes kraštą pirmiausia reprezentuoja kultūra ir žmonių bendravimas. Neikite į intrigėles, o dirbkite žmonių labui“, – nuoširdžiai patarė ji.

Radeta pasakojo, kad visi jos kolegos Kaune žino, jog geriausiai žuvys kimba ties Seredžiumi ir Viešvile, geriausi grybai randami Smalininkų ir Viešvilės miškuose, o gražiausios Lietuvoje pilys – Raudonėje ir Vytėnuose. 

Jaunieji chirurgai garsina mūsų kraštą

Paskutinis renginio metu kalbėjęs kraštietis jaunas gydytojas chirurgas Mindaugas Eigėlis jurbarkiečiu tapo 1984 m., kai čia atsikraustė su tėvais. Po studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete sugrįžo čia antrą kartą. 2013-aisiais su šeima atvažiavo trise. Jo žmona Eglė Eigėlienė taip pat dirba Jurbarko ligoninėje gydytoja ane-steziologe.

„Geriausiai prisimenu dukros žodžius, kai ji, pirmą kartą nuėjusi į darželį, paklausė, ar gali auklėtojoms pasipasakoti, kad ne autobusu ar mašina atvažiuoja, o ateina. Tai viską pasako apie gyvenimo kokybę mažame mieste. Čia didelės erdvės žaidimams, pasivaikščiojimams, bet viskas ranka pasiekiama“, – tvirtino M. Eigėlis. Pasak jo, sprendimas čia apsigyventi nebuvo paprastas, nes dauguma jaunų specialistų bijo mažų ligoninių dėl demografinės padėties. Tačiau savo sprendimo jis nė kiek nesigaili, nes grįžus namo pajuto didžiulį vyr. ligoninės gydytojo A. Šlekio palaikymą. „Jis suprato, ko aš noriu ir leido formuoti naują komandą, nes vienas lauke – ne karys. Dabar čia, Chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyriuje dirba viena jauniausių komandų visoje Lietuvoje. Šiemet birželio 9 dieną Panemunės pilyje vyko Kauno krašto chirurgų draugijos konferencija. Įsivaizduokit, 150 chirurgų pilyje. Ir tai tik mūsų darbo pradžia“, – džiaugėsi jaunasis chirurgas, juokais palinkėdamas visus kraštiečius sutikti ne ligoninėje.

Kraštiečių sueiga šiemet buvo tikrai labai įdomiai suorganizuota. Muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė, pasveikinusi visus su krašto švente, pakvietė aplankyti antrame aukšte eksponuojamą prezidento Kazio Griniaus surinktų prijuosčių parodą.

Projektas: Pilietiškumo ugdymas - ginklas pasienyje prieš propagandą.

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: Jūsų reklama (660x90)
Mūsų partneriai