Į Žemaitiją – atrasti geopaveldo įžymybes

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Ar žinote, kad geologai Šatrijos kalną vadina keimu, kad Dyburių atodangoje galima pamatyti žemės drebėjimo pėdsakų, kad didžiausias Lietuvos akmuo yra tarsi rusvos ir pilkos spalvos sluoksnių pyragas. Sužinosite, kodėl Mosėdžių apylinkėse yra tiek daug ir didelių riedulių, kada Šauklių riedulyno teritorijoje ištirpo ledynai, kuo ypatinga yra Medsėdžių plokščiakalvė ir kaip susidarė  didžiausias ir įspūdingiausias ozas Žemaitijoje.

Pasivaikščioti po Žemaitijos nacionalinį ar Salantų regioninį parkus yra didelis džiaugsmas, o jei lydi ir apie jų įžymybes pasakoja geologas, dviguba sėkmė. Tos įžymybės yra tokios kaip Šatrijos kalnas, Medsėdžių gemorfologinis draustinis, Barstyčių akmuo, Žemaitijos ozas ir kt. Tai ne tik Žemaitijos  krašto garsintojai ir turistų traukos objektai, bet ir Žemaitijos geologinio paveldo žvaigždės.

Apie pastarąsias mūsų skaitytojams išsamiai papasakojo Lietuvos geologijos tarnybos vyriausioji geologė Alma Grigienė, viena iš neseniai vykusios Geologijos paveldo dienos organizatorių. Šiųmetinis renginys buvo skirtas būtent minėtų Žemaitijos krašto geologinio paveldo objektų pažinčiai. Kodėl geologinio paveldo objektų pilna Žemaitijos krašte? Pasirodo, Žemaitija yra išskirtinė savo Žemaičių aukštuma, kurią suformavo paskutiniojo apledėjimo ledynas. Tik šiame krašte galime pamatyti vieną aukščiausių kalvų – legendomis apipintą Šatrijos kalną. Aukštesnis šiame kalvyne yra tik Medvėgalio kalnas. Taip pat pamatyti didžiausią riedulį Lietuvoje – Puokės, dar kitaip žinomą kaip Barstyčių akmenį, didžiausią Žemaitijos Gardų ozą.

Geologams Šatrija – keimas

Pirmiausia apie Šatrijos kalną. Pasirodo, Šatrija yra keimas. Keimas – stačiašlaitė kalva iš horizontaliai ir įstrižai sluoksniuoto smėlio ir žvirgždo arba smėlio ir molio. Keimas susidaro tirpstančio ledyno vandenims nusodinant nešmenis tirpstančio ledo properšoje. Ištirpus ledynui, užpildyta nešmenimis properša virto kalva. Kaip pasakoja A. Grigienė, žemaičiai šią didkalvę sėkmingai pavertė piliakalniu. Archeologinių tyrinėjimų medžiaga liudija, kad netoli Šatrijos gyventa jau mezolito laikais. Maždaug prieš 8000 metų.

Atodangoje – žemės drebėjimų pėdsakai

Dyburių atodanga (plotis – 30 m; aukštis – 33 m) yra viena iš įspūdingiausių Minijos upės slėnyje esančių atodangų. „Nuo jos viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti nuostabiu reginiu, atsiveriančiu į Minijos senslėnį“, – pasakojo pašnekovė. Atodangoje galima pamatyti kelių apledėjimų paliktas moreninio priesmėlio ir priemolio nuogulas ir pašiltėjimais susiklosčiusias smėlingas aleuritingas nuosėdas. Taip pat čia smėliuose galima pamatyti žemės drebėjimų pėdsakų – seismitų.

Kada ištirpo ledynai

Šauklių riedulyne geologai jums būtinai paaiškins, iš kur tiek daug ir kodėl tokie dideli akmenys atsirado Mosėdžio apylinkėse. Pasirodo, kad tokių riedulių atsiradimas sietinas su vėlyvuoju ledynmečiu. Pradėjus stipriai tirpti paskutiniojo apledėjimo jauniausio antslinkio ledui, šiauriau Mosėdžio tarp ledų pasitvenkė prieledyniniai ežerai. Riedulyne žemės paviršiuje ar vos prasikišę iš rausvai rudo moreninio priemolio rieduliai aptinkami kas 5-15 metrų. „Deja, daug jų jau yra giliai po samanomis“, – apgailestavo pašnekovė. Riedulių dydis – nuo 30 centimetrų iki trijų metrų. Vyrauja įvairios sudėties granitai. Įdomu tai, kad 2006 metais kosmogeninio datavimo metodu buvo tirti du akmenys. „Nustatyta, kad jų viršūnės iš po ledo išlindo prieš 13-15 tūkstančių metų. Tai liudija, kad ledynas tuo laiku šiose apylinkėse jau buvo ištirpęs“, – pasakojo geologė.

Sluoksniuotas tarsi pyragas

Tarsi rusvos ir pilkos sluoksnių pyragas. Toks „perpjautas“ atrodytų Barstyčių akmuo. Kodėl būtent tokių spalvų? Geologai paaiškins. Didžiausią Lietuvos riedulį sudaranti uoliena – deformuotas sluoksniuotas granitas. Juostuota uoliena sudaryta iš rusvo stambiagrūdžio pegmatitinio granito su pilko granito-gneiso juostelėmis. Pegmatitiniame granite kaitaliojasi stambių ir smulkesnių kristalų juostos. „Iš to galima daryti išvadą, kad uoliena atkeliavusi iš proterozojaus laikotarpio, t.y. prieš daugiau nei 1,5 mlrd. m. Tai galėjo būti dabartinė Suomija arba Šiaurės, Šiaurės Vakarų Švedija“, – pasakojo pašnekovė.

Iš ko sudarytas Gardų ozas

Kaip pasakojo geologė, sudėtingos formos Gardų ozas susidarė prieš 14–13 tūkstančių metų, atsitraukus teritoriją dengusiam ledynui. Iš po ledyninio liežuvio ledo tuneliais, kurie vietomis buvo atviri plyšiai, plūdo tirpstantys vandenys. Viename tokio tunelio-plyšio dugne, dabartinėje ozo vietoje, stiprus vandens srautas ir suklojo riedulius, gargždą, žvirgždą bei smėlį. Ledinio tunelio-plyšio sienoms visiškai ištirpus, jo vietoje liko pylimų ir kalvų virtinė – Gardų ozas. Kaip pasakojo geologė, neapaugusioje kasimvietės sienelėje galima matyti ozo vidinę sandarą arba ozą sudarančias nuogulas – įkypius žvyro ir įvairaus rupumo smėlio sluoksnius su gargždo ir riedulių „lęšiais“ bei „kišenėmis“.

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai