Reklama: akcija

Gedulo ir vilties dienai: „Lietuvoje rusai, Sibire – vokiečiai“

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Ką tik minėjome tremties 70-metį, kai per sovietinių okupantų operaciją „Vesna“ („Pavasaris“), 1948-aisias gegužės 22–23 dienomis iš Lietuvos buvo ištremta apie 40 000 lietuvių – niekuo nenusikaltusių žmonių. Tai buvo žiauri akcija. Birželio 14 d. minim Gedulo ir vilties dieną, kuomet 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus, ištisomis šeimomis tremtus į Sovietų Sąjungos gilumą, daugiausia Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos buvo išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo. Tarp išgyvenusių visą šį siaubą tremtinių pasakojimų yra ne vienas, kilęs iš mūsų krašto.

Smalininkuose gyvenantys Kęstutis ir Eleonora Girdžiai puikiai atsimena tremtyje praleistus metus. Eleonora pateko į „Pavasario“ „akcijos“ srautą, o jos vyras Kęstutis buvo išvežtas šiek tiek vėliau. Smalininkiečiai, susipažinę ne sibiruose, o šiame miestelyje, kartu – jau beveik 50 metų. Abu yra Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus nariai, visuomet noriai prisidedantys prie visų organizuojamų renginių.

Traukinio katastrofa ir „laidojimo“ Sibire tradicijos 

Sutuoktinių tremties istorijos skirtingos. Eleonora pasakoja, kad jų šeima, gyvenusi Kuturių kaime, nebuvo turtinga. Turėjo 24 hektarus žemės, tačiau 10 buvo paimta Lietuvos savanorių reikmėms. Nepateko į vadinamų buožių sąrašus, tik į masinių trėmimų. Jai tuomet buvo 6-eri, broliui Dainiui 4, o vyriausiai sesei Eugenijai 22-eji. Moteris prisimena, kaip tą rytą atėjo rusų kareiviai. Mama Ona buvo girdėjusi apie trėmimus ir tam ruošėsi, buvo prisūdžiusi paukštienos. Tą lemtingą rytą mama nubėgo į sodą prie kyžiaus pasimelsti, bet kareiviai greitai ją partempė atgal į namus. Tėvai, kaip pasakoja Eleonora, liepė jai bėgti pas kaimynus. Ji taip ir padarė – per rugius, griovius lėkė. Pamatę stribai sesei liepė atgal pakviesti. O kai jau vežimas pajudėjo, pati sesuo šoko iš vežimo ir norėjo pasislėpti laukuose. „Į ją šovė, pataikė į koją, bet kaulo nekliudė, tik sužeidė. Paskui su vežimu pas Borkertus nugabeno. Ten jau daug tokių kaip mes buvo. Su sunkvežimiu į Varlaukio geležinkelio stotį nuvežė, po to – į gyvulinius vagonus. Troškus oras, masiniai gultai ir duobė vietoje tualeto“, – pasakoja smalininkietė.

Ji prisimena, kad būtent jų traukinys pateko į avariją, kuomet žuvo daugybė tremtinių. Jos metu jų vagonas atsikabino nuo kitų ir nuskriejo į pelkę kažkur prie Uralo kalnų. Mamai lūžo raktikaulis, tačiau vaikai smarkiau nenukentėjo, išskyrus nepaprastą išgąstį. Visi daiktai užgriuvo ant jų. „Tada mes po tais daiktais pelkėje cypėm, kol ištraukė. Atsimenu, kaip keletą dienų prie upelio laužą kūrenom. Maitinomės visi kartu, virėm kas ką turėjom. Mėsos, kurias mama vežėsi, sugedo, jas išmetėm. Po kurio laiko įsodino į kitą traukinį ir patekom į Krasnojarsko kraštą. Mamą po trijų savaičių iš ligoninės atvežė. Tris savaites Jenisiejumi laivu, kuris vadinosi lyg ir „Marija Ulijanova“, triumuose plaukėm. Įsiminė kaip viena senutė laive numirė, tai jos kūną išvilko į denį ir išmetė į upę. Tokios laidotuvės. Mačiau kaip ją aukštyn už kojų vilko“, – pasakoja pašnekovė.

Šeima, atgabenta į tremties vietą Igarkoje, gyveno kaip ir visi – mama uogavo, grybavo, kad kažkokio valgio turėtų, tėtis dirbo lentjūvėje, vyriausioji sesuo – skalbykloje. Moteris prisimena, kaip milžiniški kiekiai blakių barakuose krisdavo ant jų. Ten ji mokėsi, dirbo kitų mažų vaikų aukle, kai baigė penkias klases – medžio apdirbimo kombinate. Po septynių klasių įstojo į Igarkos medicinos technikumą. Prisimena, kokios ten būdavo baltosios naktys, kai saulė išvis nenusileidžia, šiaurės pašvaistes: „Lietuviai jose matė kryžius, tarsi prieš pasaulio pabaigą. Užsiaugindavom bulvių, daržovių.“ Jos tėvas 58-erių Kazimieras Blažys ten apsirgo ir numirė. Ten ir palaidotas bendrame kape.  

Grįžusi į Lietuvą Eleonora pateko ne į gimtinę, o į Kaliningrado sritį. Tokia buvo daugelio termtinių likimo istorija. Čia jie buvo neregistruojami. Kaliningrade užbaigusi medicinos technikumą įgijo akušerės specialybę. Po dvejų metų jos sesers pastangų dėka šeima galėjo grįžti į Lietuvą. Jie buvo pripažinti kaip be kaltės ištremti, nes žemės turėjo nedaug, nebuvo „buožės“. Grįžo į Kuturių kaimą, sodybą jiems atidavė. Ten įsikūrė vyriausioji sesuo. Pati pašnekovė gavo darbą Smalininkuose, kur nuo 1962 metų dirbo akušere profilaktikai. Kuturių sodybą po kurio laiko melioracijos banga nušlavė, dabar ten nieko nebeliko.  

Prisiminimuose – vilkų gaujos ir kiaulės sniege

 Kęstutis Girdžius, pašnekovės vyras, taip pat Jurbarko krašto žmogus. Gimęs Kalnėnų kaime, kur dabar tyvuliuoja miesto karjeras. Jo tėtis Antanas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, todėl, nors turėjo tik 12 hektarų žemės, galima sakyti, buvo „pasmerktas“ vykti į tremtį. „Kalnėnų laivyne tėvas dirbo kalviu. Jam primygtinai siūlė dirbti „kolchoze“, būti net pirmininku. Sakė, kad neis. Buvo ir savanoris, ir policininkas. Labai išsilavinęs. Sibire kalviu jis išdirbo vdaug metų“, – prisimena Kęstutis. Jis pats, grįžęs į Lietuvą, 32-ejus metus dirbo Jurbarke autotransporto įmonėje vairuotoju. Prisimena, kaip tuomet į jį žiūrėdavo kiti. Buvo tokių bendradarbių, kurie sakydavo: „Važiuok iš kur atvažiavęs“. Požiūris, pasak abiejų pašnekovų, pasikeitė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Kęstutis juokauja, kad ten jie buvo vadinami vokiečiais, „niemcais“, o čia, Lietuvoje, rusais. Ilgą laiką taip – niekur nepritampi.

Pasakoja, kad lietuviai daug ko išmokė vietinius. „Jie buvo kaip laukiniai. Kiaulę pasipjauna, tai žiemą sniegais užkasa. Nei rūkyti, nei sūdyti mėsos nemokėjo, mokėsi iš mūsų. Nei rauginti daržovių. Sibire dirbom labai daug. Su mama veždavom į turgų grūdus parduoti, nes kolūkis vietoje pinigų juos duodavo. Prisimenu audras, vilkų gaujas, kurios yra arklį užpuolę. Kai buvau 12-os metų, jau turėjau savo šautuvą, kad nuo vilkų save ir kitus apginčiau. Sibire galėjai visko gaut. Labai taiklus buvau“, – pasakoja pašnekovas. Jo prisiminimuose ir tai, kaip tekdavo nuo vietinių gintis, nes jie būriu užpuldavo. Pats būdamas gana stiprus po to juos po vieną apkuldavo. Išmoko gintis.

Ne tik jis, bet ir jo broliai Romas ir Antanas, kai grįžo į gimtinę, atgavus nepriklausomybę tapo aktyviais tremtinių sąjungos nariais. Dabar abu broliai jau iškeliavę anapilin. Pasak Jurbarko termtinių sąjungos valdybos pirmininkės Irinos Pažereckienės, visi Girdžiai labai aktyviai prisidėjo prie jų veiklos. „Visur, kur reikia, visi trys broliai, jei turėjo sveikatos, kilo ir ėjo – ir į Arriogalos sąskrydžius važiavo, ir į Lybiškius, prie paskutinio Lietuvos prezidento Jono Žemaičio paminklo. Ir dabar abu sutuoktiniai aktyviai mūsų veikloje dalyvauja“, – pasakoja Irina.

Sutuoktiniai gyvena jaukiame bute prie pat Nemuno kranto. Jame matyti daug lietuviškų atributų. Ant sienų – kunigaikščių Mindaugo, Vytauto portretai, tautinis himnas, vytis. Čia saugomi prisiminimai – gyvas tų laikų liudijimas. Jie nekeikia likimo už patirtą tremtį, sako, kad kitiems dar baisiau buvo. Savo darbais šie žmonės prisideda prie mūsų krašto gerovės.  

Straipsnis  1 komentarų
Mūsų partneriai