Reklama: akcija

Europos žydų kultūros dienos Jurbarke: dėmesys bendruomenei ir senosioms kapinėms

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Rugsėjo 1-5 dienomis visoje Lietuvoje vyko Europos žydų kultūros dienų renginiai – įvairios paskaitos, konferencijos, parodos, koncertai, videofilmų peržiūros. Keturioliktą kartą vykstančių Europos žydų kultūros dienų tema šiemet – „Diaspora ir paveldas. Štetlas“. Pirmą kartą vienas tokių renginių rugsėjo 3 d. organizuotas Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Pasiklausyti pažintinio seminaro „Jurbarko žydų gyvenimas ir diaspora štetle“ susirinko gausus būrys jurbarkiečių, taip pat Kauno žydų bendruomenės nariai, čia gimę ir augę, čia netekę savo artimųjų 1941 metų vasarą.

Jurbarko r. sav. Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausiasis specialistas paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas dėkojo Ritai Vaivai Begenat už beveik 100 antkapių sutvarkymą senosiose žydų kapinėse.

Vilniaus jidiš instituto direktoriaus pavaduotoja Rūta Puišytė supažindino su žydų gyvenimu, papročiais, amatais, gyvenimo būdu, mokyklomis, sinagogomis...

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas su žydams būdingu humoru pakalbėjo ir apie jų bendruomenę, ir apie košerinį maistą ir apie gandus, susijusius su šia tauta.

Pirmoje seminaro dalyje Vilniaus jidiš instituto direktoriaus pavaduotoja Rūta Puišytė papasakojo apie visos Lietuvos ir Jurbarko miesto žydų gyvenimu, papročiais, amatais, gyvenimo būdu, mokyklomis ir kt., o antrojoje su nuo 2003 metų padarytais darbais Jurbarko žydų senosiose kapinėse supažindino daug metų prižiūrinti šias kapines jurbarkietė Rita Vaiva Begenat. Renginio pradžioje apie Jurbarko žydų gyvenimą trumpai papasakojo ir pristatė filmuotą medžiagą Jurbarko r. sav. paminklotvarkininkas Viktoras Klepikovas.   

Jurbarko štetlas – kaip ir visoje Lietuvoje 

Rūta Puišytė, pristatydama vaizdinę medžiagą apie Jurbarko žydų gyvenimą iki karo, naudojosi ne tik Jurbarko, bet ir visos Lietuvos žydų gyvenimą iliustruojančiomis fotografijomis. Ji pažvelgė į Jurbarką kaip į štetlą.

Lektorė pasidžiaugė, kad į renginį atvyko Kauno žydų bendruomenės nariai, kurie patys ar jų tėvai gyveno Jurbarke.Lektorė supažindino su Jurbarko žydų istorija – 19 a. čia gyveno 7 tūkst. gyventojų, iš jų – 2 tūkst. žydų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai čia sudarė 42 procentus gyventojų.

Jurbarke visoje Kauno bei aplinkinėse gatvėse stovėjo žydų namai, jų krautuvėlės.  LDK oficialioji politika saugojo žydus nuo išpuolių, susipriešinimo, negatyvios visuomenės nuomonės. Didelės jų bendruomenės buvo visoje Lietuvoje, o Jurbarke – viena iš didžiausių.

1642 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza Jurbarko žydams suteikė specialią privilegiją – leido laisvai gyventi mieste, pirkti ir statytis namus, turėti sinagogą ir kapines, laikyti parduotuves.

XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos caro įsakymu daug Lietuvos žydų buvo ištremti į Sibirą, ypač Pirmojo pasaulinio karo metu, mat baimintasi, kad dėl jidiš kalbos panašumo su vokiečių kalba, žydai gali būti ar tapti ryšininkais su priešo kariuomene. R. Puišytė pasakojo nežinanti, ar šis vajus palietė ir Jurbarko žydus, tačiau daug Lietuvos žydų bendruomenių – tikrai taip. Pasak jos, Jurbarko žydai ir lietuviai gražiai sugyveno, kartu dirbo, mokėsi jų vaikai, kai buvo uždaryta žydų mokykla. Žydai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose.

Lektorė papasakojo ir apie Jurbarką garsinusią buvusią puošnią medinę sinagogą, jos altorių, kitus maldos objektus. Kita sinagoga, mūrinė, ir dabar tebestovi Kauno g. 64, bet mažai kas žino, koks tai pastatas. Apie garsiąją medinę pasakojo, kad 1941 m. okupantų verčiami ją nugriovė patys žydai.

R. Puišytė, kalbėdama apie žydų bendruomenę Lietuvoje, taip pat ir Jurbarke, ne kartą pabrėžė, kad jie nebuvo niekuo išskirtiniai – didžioji dauguma nebuvo turtuoliai, vargą kentė visi Lietuvos piliečiai. Dar carizmo laikais žydams buvo uždrausta gyventi kaime, todėl žemės jie ir nedirbo.

Dėl to, kad Jurbarkas buvo labai palankioje vietoje – pasienyje su Prūsija, vėliau Vokietija, žydai čia daugiausia vertėsi prekyba – pirko grūdus, mišką ir kt. ir gabendavo juos kitapus sienos, o iš ten atsiveždavo buitinių prietaisų, maisto prekių, kurių čia nebuvo, ir savo reikmėms, ir kitiems parduoti. Be prekybos jie vertėsi ir įvairiais amatais.

Ir iki dabar, pasak lektorės, tebesklando gandai, kad žydai – turtuoliai, gyvenantys išskirtinai tik miestuose bei miesteliuose. Nedaug kas susimąsto, kad paprasčiausiai jie kitur gyventi ir negalėjo, kitkuo užsiimti – taip pat. „Žydų tauta – etikos specialistai, nes jie turi net 613 Dievo įsakymų. Tai nusako šios tautos būdą. Mes turim nepamiršti, kad didelė istorijos ir kultūros dalis buvo prarasta per Antrąjį pasaulinį karą – paprasčiausiai išnaikinta“, – sakė R. Puišytė, kviesdama vaikštant senamiesčio gatvelėmis dažniau pagalvoti – kas čia gyveno, mylėjo, dirbo ir kūrė anksčiau.   

Senosios žydų kapinės unikalios jų tvarkytoja

Antroje seminaro dalyje kalbėjusi bei rodžiusi vaizdinę medžiagą jurbarkietė Rita Vaiva Begenat yra tikra miesto ir viso mūsų krašto ambasadorė – nuo 2003 metų tvarkydama senąsias žydų kapines – ji išgarsino Jurbarko vardą visame pasaulyje – apie jos nuveiktus darbus kuriami dokumentiniai kino filmai, rašoma spaudoje.

Pristatydama vaizdinę medžiagą Rita Vaiva pirmiausia padėkojo Viktorui Klepikovui ir kitai jurbarkiete paminkosaugninkei Margaritai Karūnienei, kaip angelui sargu už kantrybę, kuri daugelį metų jai gelbėjo bandant susišnekėti apie senųjų žydų kapinių tvarkymą su vietos valdininkais, palaikymą ir bendradarbiavimą. Taip pat dėkota ir Alpert Juel, su kuriuo R. V. Begenat susipažino 2007-ais, kuomet jis kaip vadovas su Dortmundo universiteto (JAV) studentais atvyko apžiūrėti čia esančių žydų kapinių.

 „Tiesiogine šio žodžio prasme čia ir susidūrėme. Jis nieko nežinojo apie mano darbą, aš – apie jį. Vis dar palaikome ryšius, pranešu, kokius darbus nudirbu“, – pasakojo Rita Vaiva.  Per keturiolika metų ji sutvarkė apie 100 senųjų paminklų – juos nušveitė, nuvalė ir atnaujino užrašus. Pati kirto krūmus, tvarkė aplinką ir kovojo su valdininkais, kad atliekos nebūtų verčiamos čia pat, vietoje ant palaidojimo vietų.

Ji pasakojo, kad nuo vaikystės domėjosi senosiomis žydų kapinėmis – smalsu buvo, kas kas ten parašyta: „Taip susiklostė, kad truputį pramokau hebrajų kalbą pati. Nutariau, kad galiu šias žinias panaudoti atnaujindama žydų kapinių antkapių tradicijas. Kitas dalykas, man atrodė, kad dirbsiu tyliai, bet, kai 2007 m. atvyko Alpert Juel, jis ištraukė mane į plačiai žinomus vandenis ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“. Rodydama savo sutvarkytų antkapių nuotraukas Rita Vaiva sakė, kad užrašus padarė įskaitomus, dabar jie įtraukiami į kapinių duomenų bazę.  

Pasak pranešėjos, šitos kapinės laukia žmogaus, kuris moka kalbą geriau, o jos pareiga – nuplauti ir atšveisti, kad būtų įskaitoma: „Darbas dar laukia kautis dėl žolės ir krūmų, kad kapinės atrodytų kaip kapinės. Visa teritorija kol kas nešienaujama, bet juk tai amžino poilsio vieta, kurią reikia gerbti. Tai darbas visam gyvenimui – konkretus tikslas, kad Jurbarko bendruomenė suvoktų, jog žydai buvo išblaškyti po getus ir žuvo. Jų niekada nebebus – mes turim prižiūrėti kapines, nes jos atspindi viso miesto istoriją. Visa tai turi būti puoselėjama, kad po 100 m. nesakytų, jog buvo, sakytų – yra iki šiol.“

Gercas Žakas: reikia nepamiršti to, kas įvyko

Po oficialiosios dalies pasisakė Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Jis su žydams būdingu humoru pakalbėjo ir apie jų bendruomenę, ir apie košerinį maistą ir apie gandus, susijusius su šia tauta. „Iš tikrųjų nuostabu, ką matom, kai lankom masinių žudynių vietas. Mums svarbu, kad jos nebūtų sugriautos, kad nepamirštume pagerbti, kad mokyklose būtų kalbama apie istoriją. Labai svarbu, jog ir jaunoji karta apie tai žinotų. Vokietijoje apie tai daug kalbama ir visuomenė tai pozityviai priima, jie suvokia, kas įvyko, pripažįsta. Mes žiūrim į tai giliai, be jokio keršto“, – sakė G. Žakas.

Čia atvykusio kolektyvo vardu jis  pasidžiaugė, kad aplankius Jurbarko žydų kapinės matėsi, jog čia yra tvarkoma, už tai dėkojo prieš tai kalbėjusiai jų prižiūrėtojai.

„Dėl košerinio maisto. Aš pats – nekošerinis žydas. Tokių Lietuvoje rastum vieną ar du. Tai ne taip paprasta. Galima vietoje kiaulienos kavinėje užsisakyti vištienos, bet jei toje lėkštėje prieš tai buvo valgyta kiauliena – tai jau nekošerinis patiekalas. Jei nori, eik su savo indais. Su tais ortodoksais (principingai besilaikantys žydų įstatymų asmenys) labai sudėtinga, su jais nėra lengva. Šeštadienį Izraelyje jie gali apmėtyti akmenimis, jei per šabą kažkur eini ar važiuoji“, – juokaudamas pasakojo kaunietis.

Jis paneigė ir mitus apie jų tautą, pralinksmindamas visus susirinkusiuosius, papasakojęs apie vieną iš jų: „Švėkšnoje buvo seminaras. Kažkas paklausė, ar teisybė, kad 7 dieną berniukus apipjausto, nes 7 dieną reikia ilsėtis. Sako, mes girdėjome, kad po apipjaustymo atsiradusią odelę įmeta į balėją, o mergaitės, kurios kabliuku jas ištraukia, taip pasirenka vyrus.“ 

Kitas mitas pasak kauniečio, kad visi žydai buvo turtingi, bet čia ką tik parodytoje vaizdo medžiagoje matyti, jog dauguma iš jų vargo, buvo tokie patys kaip kiti piliečiai. Buvo šio miesto neatsiejama istorijos dalis.

Projektas: Pilietiškumo ugdymas - ginklas pasienyje prieš propagandą

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: Jūsų reklama (660x90)
Mūsų partneriai