Belvederis – buvęs panemunių perlas

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jurbarko rajonas – išskirtinis ne tik dėl įvairių etnografinių regionų su jiems būdinga tarme, istoriniu, kultūriniu, tautosakiniu, kulinariniu ir kitu paveldu. Jame gausu ir didingų įvairių stilių senosios architektūros pastatų – bažnyčių, pilių, dvarų bei dvarelių, palivarkų, smuklių, malūnų, magazinų ir kitokių istorinę reikšmę turinčių nekilnojamojo turto objektų. Vienas iš tokių reikšmingiausių ir gražiausių – romantizmo stiliaus Belvederio dvaras Seredžiaus seniūnijoje. Jis yra respublikinės reikšmės architektūrinė, urbanistinė vertybė.

Šis kažkada klestėjęs dvaras, deja, jau kurį laiką, nuo pat 2005 metų, kai buvo parduotas privatiems asmenims, nė iš tolo neprimena kažkada klestėjusių rūmų, visiškai atitikusių jų pavadinimą, mat belvederis itališkai („belvedere”) reiškia puikų reginį. Kad reginys aukštame Nemuno krante, atsiveriantis užlipus 365 laipteliais (simbolizuojančiais metų dienas) į kalną, yra išties nepaprastai gražus, paliudys kiekvienas, ten apsilankęs. Deja, to nepasakysi pamatęs dabartinį dvaro rūmų ansamblį ir šalia esantį parką. Tie, kurie buvojo Belvederio dvare, ant rūmų pastato matė lentelę su užrašu, jog pastatas yra XIX a. architektūros paminklas, saugomas valstybės. Žiūrint į griaunamus rūmus, šis užrašas kelia tik pasipiktinimą.
Belvederio dvaras ne visada atrodė taip apgailėtinai. Kaip ir kiekvienas panašus objektas jis išgyveno savo gimimo ir klestėjimo laikotarpį. Istorinės aplinkybės lėmė, kad Nemuno krante ilgai truko kovos su kryžiuočiais, tad čia buvo statomos gynybinės pilys. Tačiau po Žalgirio mūšio Panemunė greit neteko savo karinės-gynybinės reikšmės. Nauji įtvirtinimai nebuvo statomi, o senieji neprižiūrimi greitai iro. Kai išnyko kryžiuočių puolimų pavojus, buvusios Lietuvos pasienio sritys pradėjo greičiau ekonomiškai vystytis. Bajorai čia pradėjo steigti naujus dvarus ir palivarkus.
XIX a. Seredžiaus apylinkės priklausė Tiškevičiams. 1820 m. dalį dvarų apie Seredžių iš Tiškevičių nupirko K. Burba, kurio dėka buvo pastatyti prabangus Belvederio dvaras su apžvalgos bokštu. Didikai Burbos labai iškilo XVIII-XIX a. Jie nebuvo sena Lietuvos giminė, bet turtinga ir turinti daug žemių. Prie Nemuno Burbos valdė Padubysio kaimą, esantį tarp Čekiškės ir Seredžiaus. Ši vieta labai patiko maršalkai Klėtui Burbai, ir jis nutarė čia pastatydinti jo giminės garbės ir turtų vertą rezidenciją. Prašmatnūs prancūzų architekto projektuoti rūmai iškilo XIX a. pr. Jie statyti itališkų kaštelijų arba palaco stiliumi, tik be pavėsinių ir balkonų. Nuo vienos pastato dalies vardo, būtent bokšto-belvederio, ši vietovė ir rūmai pradėti vadinti Belvederiu. Neilgai trukus, apie 1880-1881 m. rūmai buvo perstatyti. Pastatas pasižymėjo harmoningu paprastumu, o santūri fasadų linija puikiai puošė Nemuno skardį. Lietuvoje tokio pobūdžio pastatų buvo reta. Rūmai išsiskyrė architektūriniu sprendimu bei prabanga. Reprezentacinės rūmų patalpos buvo išdėstytos centriniame rizalite. Vestibiulyje platūs ąžuolo laiptai vedė į antrą aukštą, kur puikavosi salės, dekoruotos mozaikomis. Kai kurių kambarių sienos buvo išklotos ąžuoliniais paneliais. Įspūdį palikdavo kortų kambaryje išklotas parketas su kortų inkrustacijomis bei tapyba lubose. Kambarius šildė ir juos puošė krosnys bei marmuro židiniai. XIX a. pab. netoli rūmų stovėjo oranžerija ir koplyčia, kurioje buvo laidojama Burbų giminė. Apgriuvusi koplyčia stovi iki šiol. Išlikusiame dvaro inventoriuje yra žinių, kad XX a. pr. balių salėje stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo labai reto violetinio atspalvio krištolo sietynai.
Belvederis - XIX a. vidurio romantizmo stiliui būdinga dvaro sodyba: rūmai, svirnas, koplyčia – mauzoliejus ir parkas. Rūmuose meistriškai interpretuotas toskaniškųjų vilų stilius: jie asimetriškos struktūros, santūrių neorenesanso formų. Svirno su įvažiavimo arka ir mediniu balkonėliu bei koplyčios –mauzoliejaus fasaduose derinti smailiaarkiai langai ir klasicistiniai piliastrai. Yra parkas (7 ha), išsidėstęs banguotame reljefe; vingiuoti takai apsodinti vietiniais ir introdukuotais medžiais. Nuo Nemuno pakrante einančio kelio rūmų link kyla laiptai (buvo 372 pakopos).
 XIX a. vid. dvaro savininkas norėjo įsteigti čia cukraus fabriką, bet sumanymą sužlugdė 1863 m. sukilimas. Po K. Burbos mirties dvarą paveldėjo jo sūnus - Panevėžio bajorų maršalka Kletas Burba. Po to dvaras atiteko jo vaikams - sūnui Antanui, Andriui bei dukroms Michalinai ir Marcelinai, tačiau dvarą valdė jų motina Teodora Burbienė. Nuo 1891 m. dvaro valdymu rūpinosi Antanas Burba. 1908 m. jam mirus, šių pareigų ėmėsi brolis Andrius Burba. Po jo mirties 1910 m. dvarą pasidalino paveldėtojai Michalina Valevska, Kletijus, Česlovas ir Steponas Puzinai. Sumokėjusi Puzinams kompensacijas, dvaro savininke tapo Michalina Valevska. Mirus M. Valevskai, 1912 m. Belvederio dvaras atiteko jos vyrui ir paskutiniajam dvaro šeimininkui - J. Valevskiui.
Pirmojo pasaulinio karo metais be šeimininkų likęs Belvederio dvaras buvo vandališkai nusiaubtas: sunaikinta biblioteka, archyvai, išniekinti koplyčioje buvę Burbų giminės mirusiųjų palaikai, išgrobstyti ir nuniokoti rūmai. Po Pirmojo pasaulinio karo, dar tarpukario Lietuvoje, dvarą perėmė valstybė ir ilgus dešimtmečius čia buvo įsikūrusios mokslo įstaigos. 1921-1925 m. čia veikė Žemės ūkio mokykla, nuo 1944 m., tarybiniais metais - Pienininkystės technikumas, o 1961 m. įsteigtas Žemės ūkio technikumas. Išsikėlus Žemės ūkio technikumui Belvederio dvarą savo žinion perėmė Jurbarko savivaldybė.
 Belvederis turėjo tapti išskirtiniu turizmo traukos objektu. Čia turėjo įsikurti muziejus, viešbutis bei sukurta visa reikalinga infrastruktūra, užtikrinanti objekto bei vietovės patrauklumą, išskirtinumą. Tačiau planai ir liko planais. Kažkada prašmatnūs, spindintys grožiu ir prabanga rūmai bei kiti dvaro pastatai, šiandien yra beveik visiškai sugriuvę, o parkas apleistas. Dabar Belvederis yra tapęs vandalizmo bei nepaliaujamo niokojimo objektu.
 Kai 2005-ųjų rugsėjį Jurbarko rajono savivaldybė pardavė Belvederio dvarą UAB „Vadybos klinikai“, dvaro būklė nuolat prastėjo - buvo konstatuojami vis nauji rūmų ir kitų sodybos statinių nepriežiūros faktai. Pastatai daug kartų buvo išplėšti, išdaužyti rūmų ir oranžerijos langai, išnešta viskas, ką tik buvo galima pakelti. Aplink rūmų ansamblį pradėjo želti piktžolės, o kažkada buvęs itin gražus parkas ėmė nykti.  
Kultūros Paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė yra sakiusi: „Juk tai yra išskirtinės reikšmės kultūros paveldo objektas, tikras Panemunės perlas, kuris galėtų būti turistų traukos vieta”. Anot jos, nusikaltimas yra leisti griūti tokiam pastatui tokioje gražioje vietoje. KDP vadovės tvirtinimu, nors vila ir smarkiai apleista, dar nevėlu ją restauruoti.
2011 spalio 18 d. Jurbarko rajono apylinkės teismas nusprendė, kad bendrovė „Vadybos klinika“, kuriai priklauso Belvederio dvaro sodyba, turės atlyginti sodybai dėl nepriežiūros padarytą žalą.
Bendrovė piktybiškai nevykdė paveldosaugininkų nurodymų ir vengė administracinės atsakomybės – už kultūros paveldo objekto nepriežiūrą jai skirtą baudą teko išieškoti priverstinai.
Teismas konstatavo, kad nepalaikant Belvederio dvaro sodybos fizinės, sanitarinės, priešgaisrinės būklės neišvengta dvaro ir jo teritorijos autentiškų savybių kitimo bei vandalizmo atvejų. Valstybės naudai iš „Vadybos klinikos“ priteista per 51 tūkst. litų. Šiuo metu byla dar kartą nagrinėjama Apeliaciniame teisme. 
 
Apie Belvederio dvaro ansamblio likimą bei problemas - Kultūros paveldo departamento Tauragės teritorinio padalinio vyresnioji valstybinė inspektorė.
Belvederis yra didžiausias rūpestis ir jam nuolat skiriamas ypatingas dėmesys. Vien pažiūrėjus, kokio storio byla skirta šiam objektui, matyti, kiek yra įdėta darbo, norint išsaugoti Belvederio dvaro absamblį. Paskutiniai pokyčiai, susiję su minėtu objektu tokie, kad pernai UAB „Vadybos klinika“ tapo viešąja įstaiga „Belvederio dvaras“, nors savininkai liko tie patys, tik pakeitė juridinį statusą. Matyt dėl to, kad tokiai įstaigai lengviau gauti struktūrinių fondų paramą. Pernai liepos 9 d. jie paprašė mūsų padalinio išduoti paminklosaugos paveldo darbų projektavimo sąlygas, mes jas suteikėm. Rugpjūčio mėnesį jie pateikė pasiūlymus. Paskutinį kartą buvau Belvederyje visai neseniai - spalio 9 d. Pastato būklė, aišku, kiekvieną dieną vis blogėja, akivaizdžiai „eina žemyn“. Nors savininkai pasistengė, kad pastatas būtų užsandarintas (kitaip tariant – užkonservuotas), bet nuvažiavus eilinį kartą radau vieną langą atluptą, buvo sudraskyta kito lango plėvelė, cokolyje rūsio langelis išplėštas. Mes tokiu atveju pirmiausia skambinam savininkams į Vilnių, po to jau rašom ir siunčiam raštus. Jie gana operatyviai reaguoja, atvažiuoja tų pažeidimų užtaisyti. Gali būti, kad savininkai yra susitarę su sūrio cecho darbuotojais, kad pastatą bent kažkiek stebėtų, nes kai kada jie duoda pastatų raktus. Būnant taip toli nuo objekto, savininkams sunku viską greitai pataisyti. Negalėčiau tvirtinti, kad jie nesistengia ar nereaguoja, bet padėtis yra tokia, kad, matyt, iki šiol savininkai neturi pakankamai lėšų pradėti restauravimo bei remonto darbus. O kaip bus toliau, matysime. Belvederį, kaip ir kitus rūpesčius keliančius objektus, nuolat stebime.
 Likimas nepagailėjo tokių gražių objektų kaip Belvederio rūmų ansamblis, Veliuonos magazinas ar Raudonės malūnas. Tokie pastatai, esantys vaizdingose panemunės vietose, matyt, traukia žmones, kurie nori pasipelnyti, o kai neišeina - meta ir apleidžia. Veliuonos magazinas  pradėtas remontuoti, buvo gauti pinigai iš struktūrinių fondų, bet ir vėl darbai sustojo. Dabar šį objektą tikrina Verslo paramos agentūra. Raudonės malūnas buvo grąžintas savininkams, po to daug kartų perparduotas. Dabar, deja, ten niekas nedaroma. Kiekvienas neprižiūrimas pastatas savaime nyksta, gaila, kad taip atsitinka tokiems gražiems ir vertingiems objektams. Norisi tikėti, kad po kurio laiko kažkas ims keistis. Optimizmo vis dar neprarandu. 
Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai