Apie ekspediciją Sibire primins taigos vanduo ir ypatingas pažadas

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Kol kas sunku dar viską sudėlioti galvoje. Persipynusios įvairios nuotaikos, prisiminimai, pažintys, patirtys“, - kalbėjo 27 metų viešvilietis Tomas Oičenka, ekspedicijos „Misija Sibiras 2017“ dalyvis, kurį internetu pasikalbinome jau kitą dieną sugrįžus iš ekspedicijos po Sibirą. Kelias savaites Rusijos Sibiro platybėse praleidęs Tomas su komandos draugais į Lietuvą traukiniu sugrįžo antradienį, rugpjūčio 1 dieną – pasitikti Vilniaus geležinkelio stotyje. Viešvilietis Tomas šią kelionę vadina neįkainojama patirtimi.

 

Tomas pasidžiaugė, kad viešvilietės Lidijos Strikienės, buvusios tremtinės Irkutsko srityje, prašymą uždegti žvakę kapinėse pavyko įgyvendinti. Nors žvakelę prie kapo uždegė ne jis pats, o jo komandos draugai. Vyras su dalimi komandos buvo dviem dienom atsiskyrę ir keliavo per taigą aplankyti už 70 km gyvenančios tremtinės. Tomas paprašė kitų misijos dalyvių, kad šie uždegtų viešvilietės perduotą žvakelę, jei suras kapines. „Kapinės buvo surastos, sutvarkytos, pastatytos kryžius ir kartu uždegta žvakelė. Komandos draugams esu už tai labai dėkingas“, - džiaugėsi Tomas, kuris ir iš Sibiro grįžo su nauja misija. Pasirodo, lietuvė, pas kurią dalis komandos keliavo pėsčiomis tuos 70 km, buvo ištremta iš Jurbarko rajono. Tomui teko nemažai pabendrauti ir su jos sūnumi, kuris Lietuvoje niekada nebuvo ir daugiausiai apie tėvų ir protėvių kraštą girdėjęs iš močiutės pasakojimų. „Jam daviau žodį, kad pamėginsiu surasti gyvus jo gimines, nufotografuoti vietą, kur gyveno jo seneliai. Tai greičiausiai bus pirmoji misijos dalis jau grįžus į Lietuvą“, - šypsojosi Tomas.

Grįžo ne tik su ypatinga užduotimi. Tomas iš Sibiro namo parsivežė ... taigos šaltinio vandens. „Tai primins apie sunkias akimirkas neturint vandens ir didelį džiaugsmą pagaliau jį suradus“, - šypsojosi vyras.

 

Jo pasakojimu, apskritai visa ekspedicija pavyko labai puikiai. Aplankė 9 kapines, jas sutvarkė. „Kai kurias tiesiogine to žodžio prasme išsaugojome, nes jas jau buvo visiškai pasiglemžęs miškas.

Pastatėme 9 naujus kryžius, nemažą dalį renovavome“, - pasakojo vaikinas.

 

Klausimai apie pavojus Tomui neatrodo juokingi. „Būnant miške, taigoje, tų pavojų tikrai nemažai. Dažnai ir mintys apie meškas lydi, bet manau, kad tiesioginių ir rimtesnių pavojų mums pavyko išvengti“, - šypsojosi jis, patikindamas, kad ir mašalai labai nevargino, nes, sako, buvo ganėtinai draugiški.

 

Pašnekovui sunku išskirti sunkiausius momentus. Pasakoja, kad netrūko sunkių ir fizinių, ir psichologinių akimirkų. „Bet jos momentinės, greitai praeinančios, nes žinai, kokia svarbi šita Misija yra ne tik daugeliui žmonių, bet ir tau pačiam“, - sako jis. Tomui daug lengviau atsakyti, ko jis šioje neįprastoje kelionėje išmoko. Patikino, kad svarbiausia iš pamokų - mylėti ir saugoti savo šalį. „Matant, kaip tremtiniams tvenkiasi ašaros tariant žodį „Lietuva“ ar klausantis lietuviškos dainos, visaip kitaip ir pats įvertini santykį su savo šalimi ir jos istorija“, - pasakojo Tomas, apie sutiktus vietinius negalintis pasakyti nė vieno blogo žodžio. Vien tik geri atsiliepimai. Lietuvos vardas dažnai padėdavo ir ekspedicijos dalyviams. „Vietiniai žmonės mielai pagelbėdavo, ir kartais uogomis ar daržovėmis net mūsų maisto asortimentą papildydavo“, - šypsojosi jis.

 

Paklaustas, ar nereikėtų į tokias misijas vežti ir emigrantų, kurie burnoja ant Lietuvos, Tomas atsako štai taip. „Ir mes patys paburnojame, bet reikia suprasti, kad nuo mūsų pačių darbų ir priklauso, kokioje Lietuvoje gyvensime“, - sakė jis.

 

Apie Tomą trumpai

T. Oičenka šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Vyras ketverius metus praleido Ispanijoje, grįžęs Vilniuje baigė filosofijos ir prancūzų kalbos studijas.

 

Straipsnis  0 komentarų
Mūsų partneriai