Kiaulių komplekso vadovas prašė Seimo Pirmininko išsaugoti Dainių mišką

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Kasparui Jurevičiui tenka ilgėliau pagalvoti, norint prisiminti, kas ir kada paskutinį kartą iš šalies pirmųjų asmenų pas jį lankėsi. „Dainių“ šeimininkas prisimena, kad iš prezidentų pas juos lankėsi Algirdas Brazauskas, iš Seimo pirmininkų – Česlovas Juršėnas, Viktoras Muntianas. „Ko gero, Viktoras Muntianas paskutinis. Po jo daugiau lyg ir nebuvo“, – pasakojo K. Jurevičius, laukdamas pirmadienį į jo vadovaujamus „Dainius“ atvykstant Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio.

Patikina, jog jis V. Pranckiečio nekvietė – paskambino rajono meras Skirmantas Mockevičius ir pranešė, kad norėtų Seimo Pirmininkui „Dainius“ aprodyti ir klausė, ar K. Jurevičius priims. „Kaip aš nepriimsiu“, – šypsosi „Dainių“ direktorius, kuris per savo ilgą vadovavimo laiką yra priėmęs įvairiausio rango svečių. Pasakoja, kad tarybiniais metais svečių delegacijos ir iš Maskvos atvažiuodavo. „Dainių“ šeimininkas tą dieną buvo gerai nusiteikęs. Šypsosi, kad svečius bandė išgąsdinti, žadėdamas juos po patį kiaulių kompleksą pavedžioti. Vedžiojo tik po administracinį pastatą, kontorą. Svečių sulaukė kiek pavėlavusių – šie atvažiavo tiesiai iš Smalininkų senovinės technikos muziejaus, o prieš tai buvo Raudonės pilyje. V. Pranckietį lydėjo Seimo narė Rūta Miliūtė, Seimo narys Ričardas Juška, rajono meras Skirmantas Mockevičius. K. Jurevičius ir svečius sutiko pokštaudamas. Jis visus pirmiausia greitai pavedžiojo po administracinį pastatą, dar tarybiniais laikais paties projektuotą ir statytą, kuriame nuo tarybinių laikų mažai kas pasikeitę. Visi atkreipė į langelį, prie kurio darbuotojai rinkdavosi atlyginimų grynais atsiimti.

Nusivedė parodyti didžiulės susirinkimų salės aukštomis lubomis, į savo kabinetą, kuriame, kaip jis pats sako, sėdi nuo 1979 metų. Čia interjeras toks, koks buvo dar tarybiniais laikais – šiek tiek perdarytas 1985 metais. „1980 metų stalas, – sako V. Pranckietis, rodydamas į masyvų seną direktoriaus stalą. – Ir aš tokį turėjau.“ Seimo Pirmininkas aplankė ir didžiulį balkoną, kur K. Jurevičius ruošiasi oranžeriją įrengti. „Dainių“ šeimininkas tuoj paprašė Seimo Pirmininko kaip agronomo patarimo. „Reikia išmanaus žmogaus iš jūsų auklėtinių, kad parinktų oranžerijai augalus“, – sako jis. Seimo Pirmininkas iš karto nurodo Tautvydą Gurską.

K. Jurevičius išsivesdamas svečius pajuokauja, kad ir jo sekretorė jau daug metų ta pati. Galiausiai jis nusiveda į svečiams priimti skirtą salę – ant didelio stalo jau prikrautos, surikiuotos dešros, lašiniai. Visa pačių „Dainių“ gaminama produkcija. „Ar jūs patys ir gaminate?“, – nusistebi V. Pranckietis. Šeimininkas paaiškina, kad turi savo cechą, skerdyklėlę.

Rajono meras S. Mockevičius siūlo paragauti konkrečios dešros – tos, kurios ypač prašo jo pažįstami vokiečiai. Meras pasakoja, kad kai važiuoja su delegacijomis į Vokietiją, tai vokiečiai jurbarkiečių prašo jokių kitų lauktuvių nevežti. Prašo tik lietuviškos dešros, kurią labai vertina.

Vyriškos šnekos

Susėdę prie stalo K. Jurevičius ir V. Pranckietis pradeda dalytis prisiminimais apie mokslus tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, atsimena bendrus dėstytojus. Paaiškėja, kad jau beveik 50 metų, kaip K. Jurevičius baigęs akademiją, gavo pasiūlymą dėstyti Smalininkuose, o ilgainiui – mokomajame ūkyje inžinieriauti, po kelerių mėnesių buvo paskirtas šio ūkio direktoriumi. Tada jam buvo 26 metų. „Matai, Rūta, Seimo nariu 26 metų lengviau tapti nei tais laikais direktoriumi“, – į kolegę, 26 metų R. Miliūtę, kreipėsi V. Pranckietis. Ši Seimo nare tapo 25 metų. Seimo Pirmininkui paklausus, kaip čia tokiam jaunam tokį svarbų postą pasiūlė, K. Jurevičius vėl juokauja. „Buvau geras komjaunuolis. Kvailesnio nebuvo, matyt“, – šypsosi „Dainių“ šeimininkas. Galiausiai surimtėja ir spėja, kad jį direktoriumi paskyrė greičiausiai dėl to, kad turėjo didžiulę patirtį tarnaudamas tarybinėje armijoje prie Maskvos. „Ten gerai išmoksti žodį „Dostan“ (suveik, lietuviškai), – replikuoja V. Pranckietis apie patirtį tarybinėje armijoje.

K. Jurevičius pasakoja, kad jam dirbti įvairiuose technikumuose siūlė, bet jis Jurbarko krašte liko. Ir į kolūkio pirmininkus eiti kvietė, tik jis nenorėjo. Bet kai pasakė, jog reikia kiaulių ūkį statyti, tuoj pat sutiko. Jis juokiasi prisiminęs tada savo žodžius, kad kiaulių kompleksą pastatyti gali, bet su kiaulėmis dirbti nenorės. „Bet tenka kiaules auginti jau 40 metų. 43-ius metus šiame komplekse dirbu“, – sako K. Jurevičius. „Na ir pastovus žmogus“, – nusistebi Seimo Pirmininkas.

Visą straipsnį skaitykite spalio 12 dienos numeryje.

Straipsnis  1 komentarų
Mūsų partneriai